Posts tagged ‘Hercules’

2 gegužės, 2010

Kaip kretinas Kritinę masę sukrėtė

Penktadienį besidžiaugdamas nuostabiu oru sukau pro senamiestį senuku savo Herakliu ir negalėjau patikėt, kad centre tiek daug dviratininkų. Tik po to atsiminiau jog tą dieną buvo organizuojama Kritinė masė. Kadangi dėl pačių kvailiausių priežasčių dar nebuvau joje dalyvavęs tai nusprendžiau sudalyvauti. Žmonių buvo daug. Gal net per daug. Kiek girdėjau šūkčiojimų aplinkui, turbūt tai buvo rekordinė masė. Žmonių buvo tiek jog nepavyko uždaryti nei vieno žiedo, pirmaujantys turėjo išvažiuoti, nes grupės vidurys dar tik įvažinėjo į žiedą. Ir taip toliau ir taip toliau. Truputį erzino neatsargūs ir kvailai besielgiantys dviratininkai, kurie landžiojo į priešingą juostą ar šiaip darė įmantriausias nesąmones, bet jie rizikavo savo sveikata, o štai atsirado automobilistų kurie nusprendė pagrasinti kitiems. Dauguma vairuotojų buvo mandagūs, ne tik kad praleido masę, bet iš nuostabos išlipinėjo iš automobilių ir puolė filmuoti tai ką mato. Deja buvo ir tokių, kurie sprogo iš pykčio iš šaukė „mes jus visus suvažinėsim, sutraiškysim, traukitės…“ ir t.t. špyga tokiam, ar Heraklio užpakalis. Bet liūdniausia jog atsirado vienas “vairuotojas“, kuris pasielgė kaip paskutinis padugnė… Daug apie tai kalbėt nesinori, tiesiog draugiškai nusiųsiu kokį prakeiksmą tam “vairuotojui,“ kuris po tokio kraupaus įvykio sugebėjo pabėgti… Tikiuos jis bus rastas ir nubaustas atitinkamai…Visgi kai susimąstai tai dalelytė teisybės egzistuoja, visai netikėtai įvyki sugebėjo nufilmuoti bei kretinas pametė valstybinius numerius. Sekantis sėkmės žygis turėtų būti jo suradimas. O gal jis jau rastas?

Ir kaip sakydavo senovės lietuviai, linkiu jam „tarp dviejų pušų giedoti“. Labai geras prakeiksmas specialiai jam, specialiai nuo visų.

13 balandžio, 2010

Prirakink dviratį karvės grandine kad po to galėtum su ja kapot vagiui per nagus

Pradėjau dviračių sezoną. Pagaliau. Pasidžiaugiau jog per praeitą sezoną sukoriau daugiau nei 1000 km ir džiaugsmingai atsivežiau dviratį. Rakindamas šalia kitų pagalvojau jog turbūt esu šiek tiek paranojikas, nes tos 3 mano spynos, kurių bendra vertė yra lygiai pusė dviračio vertės, kai kiti prirakinę paprasčiausiomis spynelėmis, atrodo tikrai paranojiškai. Na bet, paranoja tai paranoja, ką jau darysi, esu koks esu. Ir štai kitą rytą sužinom kad iš visos krūvos pavogė du dviračius. Aišku maniškis liko. Paranoja išgelbėjo. Kita vertus psichodelinių spalvų senas miesto dviratis, kuris maža to dar vadinasi Herkalis (originalas „HERCULES“) gal ir nėra svajonių dviratis, bet vis tiek. Toks įsiutimas suėmė mane, nu kas jiem yra tiems vagims, kažkokie nesveiki… Gerai kad mano viena iš spynų yra galinga grandinė ir džiaugiuosi jog turiu ją, nes tikrai negailėdamas atšluočiau vagims per nagus. O jeigu jau ir tai nepadės tai prisiminiau seną gerą būdą, kuriuo viduramžiais žmonės saugodavo savo knygas. Pirmajame puslapyje jie parašydavo prakeikimą tam, kuris išdrįstu pavogti knygą. Tai va, eisiu šiandien nusipirksiu super galingą nenutrinamą markerį ir papuošiu mitologinį Heraklį keliais prakeiksmais skirtais vagims. Cho cho cho, mieli vagys, suprasit su kuo turit reikalų >:D

30 gegužės, 2009

Apie ledus ir dar kai ką…

Pagaliau atostogos. Grįžau į gimtinę atsipūsti. Gera pūsti. Smegenys atsigaus, o kas toliau bus matyt vėliau. Šiandien atsikėlęs pamačiau jog už lango gražus oras ir…užsimaniau ledų. Mano vaikystės svajonių-kooperatyvinių-pilstomų ledų galima nusipirkti vienintelėje vietoje – sename gerame turguje. Šiaip esu baisiai tingi asmenybė, bet šį kart suveikė  nostalgija ir net nepusryčiavęs išskubėjau į turgų.

Eiti apie keturiasdešimt minučių. Po kurio laiko pradėjau keikti save, bet pasiguodžiau tuo kad galėsiu pasižvalgyti ir galbūt nusipirksiu kokių senų knygų. Ši mintis man taip patiko, jog atėjęs į turgų pasukau link knygų, ledus atidėjau. Knygų nebuvo.

Buvo daug plokštelių. Peržiūrėjau – nieko gero.

Taip pat buvo daug dviračių. Keli patiko. Labai patiko vienas. Senas, toks kokio noriu. Apžiūrėjau ir nuėjau link ledų. Bet nusprendžiau grįžt ir dar kartą apžiūrėti dviratį. Patiko dar kartą. Nuėjau į savo mėgiamą rūbų išparduotuvę ir vis dar galvodamas apie dviratį nusipirkau kažkokia man visai neraikalingą maikutę. Grįžau, apžiūrėjau dviratį- patiko.  Pasisukiojau turguje pirmyn, atgal, grįžau prie dviračio, po galais, patiko man jis. Paklausiau pardavėjo keleto kvailų klausimų, pvz.kaip perjunginėt pavaras, ir man jo atsakymai patiko. Namo parmyniau greit. Ledų taip ir nenusipirkau, bet dviratis dabar patinka man mano garaže.

Koks šios dienos moralas?Turbūt nereikia eiti į turgų. Taip pat supratau jog būčiau prastas budistas, nes daiktų troškimas kartais ima ir nugali mane. Tikrai žinau, jeigu būčiau nepirkęs to dviračio dar ilgai būčiau apie jį galvojęs ir gailėjęsis. Dabar viskas gerai. Visi kas važinėja dviračiais yra mano draugai. : )