Posts tagged ‘Ignalina’

liepos 19, 2012

Dviračiu po Lietviją (II dalis)

Ryte žadintuvo funkciją atliko ventiliacijos anga. Ventiliacijos angos plastmasinis dangtis laisvu kritimu ir skausmingu smūgiu į koją nusprendė pažadinti iš saldaus miego. Gal ir gerai. Laikas lėkt.

Nusiperkame dviračiui reikalingų atsarginių detalių ir pavalgome parke. Detalių perkame akivaizdžiai per daug. Dviračių remontas baigiasi įstatant į juos Latvijos vėliavėles. Štai taip. Kavinė ir viešnamis yra pakankamai svarūs objektai, tad pats metas judėti į Zarasus.

Judame ir keiksnonajamės. Aukštaitija yra Aukštaitija. Kalnija. O blogiausia, kad maudytis progų nėra, tik beveik jau atvykus. Išnaudojam tą “beveik jau atvykus“. Medumi kaimas visai ne saldus.  Nors ežeras ir puikus, bet vietiniai įtartini. Vienas prakutęs, su naro kostiumu. Kiti pagėrę, su raudonom nosim. Vaiko dviratis papuoštas Georgijaus juosta. Latvijoje. Vaiko!

Nieko nebus. Ledų ir į tėviškę. Latvijoje labiausia džiugina ledų kainos. Ir Zarasai.

read more »

Reklama
liepos 17, 2012

Dviračiu po Lietviją (I dalis)

Сколько велосипедов? Cорок? Jooo majooo…nusikeikė švariai nusiprausęs, išlygintą aprangą vilkintis traukinio darbuotojas. Rankoje suko traukinio visraktį, nors nė karto jo nepanaudojo. Nebent slapta, kitiems nematant. Vis paklausdavo, tai kur mes lipsim…

Visagine buvau antrą kartą. Dviračiu pirmą. Važiuodamas pušynu gali įsivaizduoti ką tik nori. Pvz. Druskininkus. Kažkodėl pagalvojau apie Kretingą, nors ten net nesu buvęs. Esu išlipęs iš traukinio. Tiek nesiskaito.

Visaginas, tai ateities miestas su praeities aura. Kažkoks ištisas retrofuturizmas. Ypatingą žavesio audrą sukėlė kosminės vaikų žaidimo aikštelės. Senos. Inžinierių vaikams. Kadangi nebuvome inžinierių vaikai, tai džiaugsmingai pasinaudojome proga, kurios neturėjome praeityje. Inžinierių vaikai neteko praeityje įgyto pranašumo. Soriukas.

 

Po minutės mūsų komanda (4 žmonės ir 4 dviračiai. win win) pasuko Ignalinos AE link. Ar Visagino AE? Artėjome Ignalinos-Visagino-Dūkšto-Turmanto AE link ir aš įsivaizdavau milžiniškas tvoras, daug apsaugos, gal net kokį kariškį pakrūmėj. Visgi objektas yra daugiau nei ypatingas. O ir pamatyti jį susizgribom visai laiku.

Ir štai, kadaise kas antrą dieną per Panoramą matytas pastatas sužibo visu gražumu. Negražumu taip pat. Jokia tvora nesukliudė privažiuoti prie pat paradinių durų ir pasidaryti keleto turistinių nuotraukų. Prie objekto, taip sakant.

Smalsumas rimtas motyvatorius. Trečiojo, Sąjūdžio sustabdyto, bloko nužvelgimas buvo rimta priežastis sukti ratą aplink elektrinę. Skatino ir galimybė aplankyti Drūkščio pakrantę. Pirmieji vartai pasirodė per daug nerimti, tad įveikėme juos be klausimų. Antrieji klausimų sukėlė. Ne mums, apsauginiui. Bet jis labiau rūpinosi savo kailiu, nei mūsų ar objekto saugumu. Praleido nė nepaklausęs kas mes ir ką čia veikiam, nuliūdo kad vartus atidarėm. Jam reiks eit, uždaryt. ..vargas.

read more »

gegužės 16, 2012

Savaitės skaitinys

“Savaitės skaitinio“ rinkimuose pirmąją vietą ir specialų mūsų rėmėjų Klaipėdos “Sirijaus“ pagrindinį prizą laimi Karolis Kaupinis ir jo tekstas “Šešios tašės pagal Gariūnus“. Nors vertinimo komisija ilgai dvejojo, tačiau paskutinė rašinio pastraipa sudėjo taškus, varneles ir nosines bei išprovokavo inteligentiškai kuklius aplodismentus.

Po teksto, o ypač po paskutinės pastraipos, prisiminiau kelių valandų sėdėjimą Ignalinos autobusų stotyje, kuriame judėjimas buvo 12 kibirų pagal melžėją. Nors Ignalinos autobusų stotis gūdžiais 2007 metais siūlė tokius egzotiškus maršrutus kaip “Kapsukas“ ir “Sniečkus“, tačiau neabejotinai įgavo kibirų miesto vardą.

vasario 20, 2010

Ignalina- miestas TAU kibirų mėgėjau

Kažkurią dieną tvarkiau kompą (mat Windows sprogo tai perėjau prie Ubuntu) ir turėjau progą pasinaudoti laiko mašina ir sugrįžti atgal į praeitį. Tyliai kikendamas peržvelgiau šimtus senų fotografijų, kurios sugrąžino mane į jaunystės dienas (mat dabar esu rimtas senpirda). Viena iš maloniausių kelionių atgal laiku buvo kelionė į Ignaliną. 3-4 metus prieš dabartinę mūsų erą su draugais vasaras pasitikdavome būtent ten. Ir ką gi aš prisiminiau. Ogi kodėl mes Ignaliną pramynėme žmonių su kibirais miestu.

Po nuostabių kelių dienų šiame keistame miestelyje keliavau į autobusų stotį. Didžiausia klaida buvo ta, jog nežinojau kelintą valandą išvyksta autobusas į mano gimtinę, klaidingai maniau jog stotyje tikrai sužinosiu tai. Nesužinojau. Stotis daili, menanti visai neseną prieš 30 metų buvusį remontą. Kuomet autobusų tvarkaraščių lentoje pamačiau tokius miestų pavadinimus kaip Kapsukas supratau….bus sunku. Aišku net nebandysiu pasakot kelionės į viešą stoties tualetą, kuris taip pat buvo ne tik remontuotas, bet ir valytas prieš 30 metų. Nusprendžiau laukti gryname ore. Prie manęs atsisėdo moteris. Turėjo gražų kibirą. Nesureikšminau to. Atėjo dar dvi jos draugės – irgi su kibirais. Na, sutapimas ir tiek. Kiek toliau stoviniavo vyras – irgi su kibiru. Pradėjau kikent ir tik tada pastebėjau, kad be manęs stotyje yra dar apie 15 žmonių ir maždaug 12 iš jų rankose nešasi po kibirą. Nejuokais sunerimau kaip čia ištvert nesijuokus, bet vos ne vos pavyko, nes labai greitai, maždaug po 4 valandų atvyko mano lauktasis autobusas. Ta proga jog prisiminiau Ignaliną ir tas nuostabias keliones, pateikiu įdomesnio materialo/daiktinių įrodymų, koks miestas ramiausia stūkso rytinėje Lietuvoje.

Ps. Gaila, bet iš to juoko ir trupučio baimės, bet neišdrįsau fotografuoti Ignalinos kibirinių gaujos…o toks vertingas kadras būtų buvęs, papuošęs ne vieną Lietuvos kibirų istorijos vadovėlį…et…

read more »