Posts tagged ‘juokas’

gegužės 21, 2010

Kostiumas vagia šypsenas (papildyta 16.12 val.) (prabraukta 16.13 val.)

Prieš kelias dienas, nužvelgęs prie Europos dangožvairių vaikštinėjančius kostiumuočius, ištariau savo tyliąją frazę: “nu kas jiems visiems yra, matyt kostiumas atima šypseną…“. Ir iš tiesų, vakar kliuvo sunki našta ir teko visą dieną pačiam būti su kostiumu. Šio košmaro ilgai nepamiršiu. Bet vos tik jį užsidėjau ir išėjau į gatvę, šypsena buvo it ranka nuimta, veide įsigalėjo ramybė. Net ir teisės fakulteto “teisininkių“ žvilgsniai, kurių niekad nėra buvę (kol buvau be kostiumo), nesukėlė nei menkiausios reakcijos (o turėjo kelti juoką).  Tai va. Matot kaip būna?

Reklama
sausio 9, 2010

Savaitės daina

Kartais taip būna kai galvoje košė makalošė, nieko nesupranti ir suprasti nesigauna, tai galų gale net nebebandai nieko suprasti. Nelabai net suprantu ką čia rašau ir kas čia skaitys, o jeigu ir skaitys tai ar supras ką nors. Tačiau nušvitimas atėjo išgirdus dainą, kuri sudėjo taškus ant Ž ir varneles ant Ė. Juk viskas taip paprasta, taip paprasta kaip kokiam hipiui padaryti jog būtų taika pasaulyje. O jeigu to padaryti nepavyksta tai bent jau apie tai padainuoti nurodant taikos darymo gaires…Visą savaitę sukasi ši daina mano kompiuterio ekrane ir karts nuo karto pasiekia ir mano ausis, tepasiekia ir tavąsias:

ALL WE GOTTA DO IS……..juk taip paprasta!

rugpjūčio 21, 2009

Kai nelyja aš važiuoju dviračiu…

„Kai nelyja aš važiuoju dviračiu“, tokį užrašą pamatėme ant atviruko kai parsibeldę iš geležinkelio stoties barake valgėm makaronus. Nuaidėjo garsus, lengva ironija pagardintas juokas. Makaronai šildė skrandį, o visas kūnas dar jautė ką tik pasibaigusią kelionę. Kodėl šis užrašas pasirodė juokingas? Apie viską iš pradžių:

Traukinys į Kretingą Vilnių paliko 6:30. Žadint savo kvailą galvą teko 4:30, iš barako išmint apie 5:15. Brrrr, kokie tragiškai baisūs skaičiai kai suvoki jog jie apibūdina prabudimo laiką. Galva prabudo ties Radviliškiu ir tik tada supratau jog nepasiėmiau keleto gyvybiškai būtinų daiktų ir šiaip, išvažiavau su šlepečių tipo batais, kuriuos barake naudoju, nepatikėsit, kaip šlepetes. Gera pradžia.

read more »

gegužės 13, 2009

Kalvarijų turgaus perlai

Kalvarijų turgus. Įdomi vieta. TIKRAI! Tokia jau ta mano prigimtis, domėtis įvairiais sendaikčiais, todėl karts nuo karto aplankau šį turgų (red. būtent tą skyrių kuriame prekiauja sendaikčiais).

Jausmas būna dvejopas: visų pirma atradimo džiaugsmas radus kažką itin vertingo, tada lengvas susierzinimas bandant susitart dėl kainos, nes dažniausia pardavėjai dvejoja ne tik dėl kainos, bet ir dėl šnekamosios kalbos ir vidinėje pardavėjo kovoje pirkėjas būna primirštamas. Nieko tokio. Visgi įsigijus kažką dar ilgai bandai surasti „kas čia negerai“, bet visgi dažniausia argumentas „kažkas negerai“ yra pardavėjų pusėje (turima omeniu jų gyvenimo peripetijas), todėl galiu džiaugtis pigiai įsigytais niekniekiais ir didniekiais.  Bet šį kart ne apie tai… O apie ką?

Šį kartą pasigilinsiu į itin paviršutiniškus dalykus ir aptarsiu iš gan slogaus ir niūraus Kalvarijų turgaus atsineštus įdomius ir linksmus pastebėjimus. Taip, jie parduoda viską. Viską tiesiogine to žodžio prasme. Tokia tiesiogine, kad kai kurios prekės sukėlė ne tik nuostabą, bet ir isterišką juoką. Taigi, išvardinsiu keletą įdomesnių daiktų, kuriuos bandė prastumti kalvarijiečiai:

a)      Dulkių siurblio vamzdis (tas lankstusis). Visų pirma vamzdis buvo akivaizdžiai senas ir sudėvėtas, antra – velniai žino kokiam dulkių siurbliui jis tinka, trečia – pardavėjas pardavinėjo TIK vamzdį, vaikščiojo jį pasikabinęs ant kaklo ir visiems primigtinai jį siūlė. Taip tęsėsi maždaug mėnesį. Vėliau pardavėjas ir vamzdis kažkur dingo. Matyt kažkas nupirko juos abu.

b)      Tualeto dangtis. Be proto senas. Be proto sudėvėtas. Rožinis! Be komentarų.

c)      Iškarpos iš pornografinių žurnalų su nuogomis moterimis įrėmintos į paveikslų/nuotraukų rėmus. Čia naujausias mados klyksmas, prieš kelias dienas tokių mačiau net pas kelis pardavėjus.

d)      Kompiuterinės klaviatūros mikroschema. Tai aišku, kai klaviatūros šiais laikais praktiškai neįperkamos tai mikroschema yra pirmas žingsnis link nuosavo išsvajotojo personalinio kompiuterio.

e)      Vienas batų raištelis. Teisingai mąsto žmonės. Kas per nesąmonė kad visada reikia pirkti du raištelius, netgi jeigu tau reikia vieno. Čia galbūt yra sėkmingo verslo užuomazga.

f)        Sulūžusios žaislinių vaikiškų mobiliųjų telefonų imitacijos. Keista? Bet dar keisčiau jog jos buvo pardavinėjamos kartu su tikrais (padėvėtais/neabejotinai vogtais) mobiliaisiais telefonais!

g)      Sena, seno kompiuterio dėžė (be paties kompiuterio viduje). Na gaaaaaal ir jai galima rasti paskirtį. Pavyzdžiui stilinga spintelė mažoms smulkmenėlėms. Ką aš čia bandau apgaut…

h)      Sena surūdijusi pačiūža (viena!). Paklausus „o kur antra?“ atsakymas nebuvo gautas. Matyt užtenka ir vienos. O gal ji skirta vienakojam žmogui. Turbūt turguje veikia bendra kompanija, kuri kitame filiale vieną batų raištelį prastūminėjo.

i)        Paauglės nuotrauka. Eilinė, buitinė nuotrauka. Iš tikrųjų labiau liūdna nei juokinga. Padariau prielaidą jog tokie eksponatai gali būti pardavinėjami apiplėšus butą, nes iš pardavėjo išvaizdos abejočiau ar ta paauglė su juo susijusi. Tokiu atveju rasti savo ar savo draugės nuotrauką kaip prekę yra mažų mažiausia NEMALONU.

Šiam kartui tiek 🙂

Turgus