Posts tagged ‘kelionė’

spalio 30, 2012

Septynios portugališkos naktys

1

Vilnius – Kaunas – Leeds – Faro – Albufeira.

Šioje kuklias keturiolika valandų trukusioje kelionėje labiausia įstrigo senutė su GRLA full-cap`u Kauno oro uoste ir Faro – Albufeira shuttl`o vairuotojas.

Sako, kad Portugalija yra antra po Graikijos. Gerai, kad portugalai rado aukso gyslą Angoloje, o tai su tokiu požiūriu galėtų būt ir pirmi. Pvz. shuttl`o vairuotojas renka pilną autobusą keleivių (t.y. apie 50 šiaurės ir labai šiaurės europiečių, norinčių pailsėti. Rinkimas vyksta apie 2 val.) ir visą tą laiką autobusas yra užvestas (viva ecologia i viva economia!). Bet vairuoja tai gerai.

2

Plius dvidešimt trys laukuose, vandenyne plius penkiolika ir pilnas pliažas besideginančių ir besimaudančių šiauriečių bei vietinių su paltais ir meškerikočiais rankose.  Žmonės kalba, kad čia ne Havajai, čia irgi būna šalta. O man kas, aš Baltijoj balandį maudžiausi…

3

Oras bjursta. Kaip ir maisto pasirinkimas restoranuose. Čia ne Havajai. Sako, arba mėsa arba žuvis. Žuvis ok, gal vaisiai būtų geriau, bet paragausim ir žuvies. Sako, užsidarysime nuo lapkričio, sezonas baigtas. Nesuprantu ką jie čia kalba ir verčiuosi ant kito šono, kad įdegis būtų tolygus.

read more »

spalio 12, 2012

Kelionė į Akmenės rajoną

Ankstyvas rytas. Automobilis užsiveda užtikrintai. Valytuvas nuvalo rytinę rasą, veidrodėlius turi nusivalyti pats. Pirma pavara – automobilis šauna į priekį. Posūkio signalas mirksi ritmingai, maždaug 95 BPM. Posūkis į kairę ir pirma ilgesnioji tiesioji. Dar vienas posūkis. Kirtus dvi sankryžas reikia didinti greitį ir nusiteikti valandos trukmės kelionei viena kryptimi. Judėjimas paįvairinamas įvairaus tipo gyvenviečių kirtimu. Nuo mažų ir nereikšmingų iki mažų ir reikšmingų. Gyvenviečių gyventojai gyvena savo gyvenimus, kelių sekundžių įsibrovimas į jų matymo zoną nesukelia jokių papildomų emocijų nei įsibrovėliui, nei stebėtojui. Kelionė ilga, tikslas toli, daugiau ar mažiau išnaudojamos visos automobilio pavaros. Posūkio signalai taip pat. Sukama daugiausia į kairę. Kelionę apsunkina faktas, kad ta kryptimi judama pirmą kartą. Visgi faktas reikšmingos įtakos kelionės tikslo pasiekimui neturi. Akmenės rajonas pasiekiamas beveik laiku. O toliau jau visiškas WTF….

rugpjūčio 29, 2012

Paskutinė naktis vyko po laiptais (kelionės užrašų knygutė)

Miegam nebe daug. Nėra kam taupytis. Paskutiniai pusryčiai buvo vakar. Šiandien post-paskutiniai pusryčiai. Liekanų naikinimas.

Paskutinės minutės kelionė į miestą ir lauktuvių medžioklė. Paskutinę minutę perkam vyną ir striukę iš skuduryno. Sunku paaiškinti kodėl, tie kas supranta, tie supranta. Aliuzija į 1993 metų bulviakasį gaunasi ypač vykusi. Ir rimtų dalykų aptarimas nerimtais balsais.

read more »

rugpjūčio 6, 2012

Visuotinis vegetarėjimas (kelionės užrašų knygutė)

Iš pradžių buvo vienas. Vėliau keturi. Tada septyni. Galiausia šešiolika vegetarų (t.y. šiek tiek daugiau nei pusė visų projekto dalyvių).

Maistas skirstomas į vegetarian ir normal. Iš pradžių būti not normal buvo pakankamai juokinga. Dabar maisto kokybės skirtumas verčia susimąstyti. Arba lanksčiau žiūrėti į savo užstalės pavadinimą.

Kaip viso gyvenimo vegetarizmo patirtį turintis asmuo galiu drąsiai teigti, kad šiuo metu itin palanku būti vegetaru, nes prieš n+ k metų viešai pasakęs, kad esi vegetaras…oj, tai buvo tolygu prisipažinti, kad esi psichiškai nenormalus. Rumunai taip ir sako: “not normal”.

Sulipame į autobusą. Autobusas pajuda, pranešama, kad imsime paskutinę didžiąją stotelę – Iași. Žinia džiugina, faktas, kad pro autobuso stogą lyja – ne. Paskutinį kartą tokį autobuso stogą mačiau 2-oje klasėje. Tuomet “paziku” judėjome link Molėtų observatorijos. Pamenu tik pro stogą krentančias snaiges ir rankoje laikomą užrašų knygutę su Mona Lizos atvaizdu.

Pakeliui aplankom vienuolyną. Lyginant su Durau vienuolyno šviesuole, šio vienuolyno vienuolis yra totalus “pussy”. Istorijos apie vienaakį dailininką ir keturiasdešimt metų oloje gyvenusį dievatikį gal ir gali sujaudint penkiamečius…

read more »

liepos 17, 2012

Dviračiu po Lietviją (I dalis)

Сколько велосипедов? Cорок? Jooo majooo…nusikeikė švariai nusiprausęs, išlygintą aprangą vilkintis traukinio darbuotojas. Rankoje suko traukinio visraktį, nors nė karto jo nepanaudojo. Nebent slapta, kitiems nematant. Vis paklausdavo, tai kur mes lipsim…

Visagine buvau antrą kartą. Dviračiu pirmą. Važiuodamas pušynu gali įsivaizduoti ką tik nori. Pvz. Druskininkus. Kažkodėl pagalvojau apie Kretingą, nors ten net nesu buvęs. Esu išlipęs iš traukinio. Tiek nesiskaito.

Visaginas, tai ateities miestas su praeities aura. Kažkoks ištisas retrofuturizmas. Ypatingą žavesio audrą sukėlė kosminės vaikų žaidimo aikštelės. Senos. Inžinierių vaikams. Kadangi nebuvome inžinierių vaikai, tai džiaugsmingai pasinaudojome proga, kurios neturėjome praeityje. Inžinierių vaikai neteko praeityje įgyto pranašumo. Soriukas.

 

Po minutės mūsų komanda (4 žmonės ir 4 dviračiai. win win) pasuko Ignalinos AE link. Ar Visagino AE? Artėjome Ignalinos-Visagino-Dūkšto-Turmanto AE link ir aš įsivaizdavau milžiniškas tvoras, daug apsaugos, gal net kokį kariškį pakrūmėj. Visgi objektas yra daugiau nei ypatingas. O ir pamatyti jį susizgribom visai laiku.

Ir štai, kadaise kas antrą dieną per Panoramą matytas pastatas sužibo visu gražumu. Negražumu taip pat. Jokia tvora nesukliudė privažiuoti prie pat paradinių durų ir pasidaryti keleto turistinių nuotraukų. Prie objekto, taip sakant.

Smalsumas rimtas motyvatorius. Trečiojo, Sąjūdžio sustabdyto, bloko nužvelgimas buvo rimta priežastis sukti ratą aplink elektrinę. Skatino ir galimybė aplankyti Drūkščio pakrantę. Pirmieji vartai pasirodė per daug nerimti, tad įveikėme juos be klausimų. Antrieji klausimų sukėlė. Ne mums, apsauginiui. Bet jis labiau rūpinosi savo kailiu, nei mūsų ar objekto saugumu. Praleido nė nepaklausęs kas mes ir ką čia veikiam, nuliūdo kad vartus atidarėm. Jam reiks eit, uždaryt. ..vargas.

read more »

liepos 2, 2012

Brazdžioniškas įkvėpimas penkioliktam kilometre (kelionės užrašų knygutė)

Diena prasideda kokia nors diagnoze: miegojau gerai, neišsimiegojau, jau beveik, bet dar šiek tiek. Tokia ta Rumuniška kasdienybė. Skamba keistai. Po keleto mėnesių skambės kvailai.

Pusryčiai. Pagaliau – normalūs. Po pusantros savaitės pagaliau gavau sūrio. Ir daržovių. Nemanau, kad tai normalu. Beveik spaudžiu džiaugsmo ašarą. Ašara nesispaudžia, nes vyksta diskusija. Apie Kubą. Nežinau kodėl. Nelabai suprantu, kam čia ir dabar reikia apie ją diskutuoti. Juk esame Durau, o ne Havanoje. Arba Habanoje, jeigu nori užrašyti taisyklingai. Tonas keičiasi. Po diskusijos vyksta abipusis anoniminis bumbesys.

Org.komitetas sako, kad važiuosim prie Raudonojo ežero. Susižvalgom. Raudona nėra pati mėgstamiausia lietuvių spalva, matyt. Kažkas sušunka: Govorit Moskva. Lietuviai suklusta. Keistai pasąmonėje įsirašę senų programų garsai ir balsai. Spiat ustalyje igruški ypač. Lengvai susigraudiname. Autobusas pajuda.

 

read more »

birželio 26, 2012

Pirmadienio derlius (kelionės užrašų knygutė)

Kelionė vis labiau primena pernykštę InterRail avantiūrą. Užrašų knygelė tapo prievartos sinonimu. Nebesirašo. Rašosi tik savaime suprantami faktai: atsikėliau, pavalgiau, užmigau.

Taigi, atsikėliau.

Mintys galvoje galioja it pienas – trumpai, dar galiodamas apgižta. Toks jausmas, kad nieko įdomaus nebe nutiks.

Klydau.

Nusprendžiame apleisti turistinį miestelį ir nusileisti į pakalnėje esantį kaimelį. Leidžiamės. Su vietine. Ta, kuri labai nepatiko. Nepatinka iki šiol. Vedamės ją iš pragmatinių paskatų. Reikia vertėjos, bus interviu.

Kaimas primena Dūkštą arba Naujasodį. Meironių neprimena. Velykos. Ortodoksų. Visi čilina. Kas gali tas geria svečiuose.

Įdomūs namai neatsiliepia. Neįdomūs namai neįdomūs.

Prie tiltelio užmatom berniūkštį. Pakviečiam. Jis filmuotis sutinka. Filmuojame stotelėje prie tilto, nes vaikis laukia autobuso į kitą kaimą. Berniokas šiek tiek jaudinasi, bet mainais už tai, kad praleido vienintelį autobusą, gauna dar iš Vilniaus atsigabentą Snickers`ą, kuris turėjo gelbėt Rumunijos dykynėse, kur akivaizdžiai neturėjo būti galima įsigyti maisto.

Pro šalį praslenka berniūkščio mama. Nesureaguoja. Matyt, vaikis kas antrą dieną duoda po interviu.

read more »

birželio 17, 2012

Grybauskaitė on tour

Žmogus yra toks (keistas) padaras, kuris būdamas nepažįstamoje aplinkoje ieško (ne visada sąmoningai) pažįstamų elementų ir juos radęs save paguodžia, nudžiugina, pateisina ir t.t. Viename kontekste egzistuojančių pažįstamų elementų perkėlimas į kitą kontekstą nelieka nepastebėtas, o suvokus konteksto skirtumų kuriamų reikšmių pridėtinę vertę dar ir kaip džiuginantis. Kiekvienas lietuvis išsivėpia pamatęs iškabą “Restoran Biban” ar pažįstamą spalvų derinį ir iškart jį susieja su savo turimomis žiniomis. Kadangi kiekvieno asmens žinių bagažas yra skirtingas, tai ir jautrumas aplinkai labai smarkiai skiriasi.

Paskutinės kelionės į Rumuniją metu, mums į rankas pateko Dalios Grybauskaitės portretas (plakatas). Turėdami savo kultūros artefaktą ir žinodami savo kultūros ženklų egzistavimo kitoje kultūroje paveikumą mums patiems, ieškojome daugiau mūsų šalį reprezentuojančių elementų. O kad jie būtų dar ryškesni į juos komponavome atsivežtinį, turimą artefaktą. Taip gimė projektas “Grybauskaitė on tour” arba mūsų prezidentės vizitas į Rumuniją.

This slideshow requires JavaScript.

birželio 5, 2012

Tranzitinė diena. Keturiolikta.

Skipiname pusryčius. Anarchija.

Ne dėl protesto. Dėl gamtos. Kūnas tiesiog nebegali kentėti tokio miego trūkumo. Gal dar lietus kaltas. Lietus puiki gamtos dovana- ji visada dėl visko kalta.

Pusryčių atsisakymas buvo lemtinga klaida. Esame suvaromi į autobusą ir judame toliau. Lyja. Vėl gi, kas kaltas?

Pro autobuso langą Rumunija atrodo graži. Man graži. Pravažiuojame visiškai išdžiuvusią upę Humor. Ironiška.

read more »

gegužės 25, 2012

Penktadienis. Trylikta. (kelionės užrašų knygutė)

Pirmieji pusryčiai viešbučio kavinėje. Viskas itin rimta. Continental Royal logotipas ant padavėjų švarkų. Ant staltiesių plėmai. Solidu. Sovietiniai Druskininkai, bet pastangos it 5 žvaigždučių viešbutyje.  Įsivaizdavimas taip pat.

Prasideda projektas (ES finansuojamas projektas “Romania Seen Through your Camera. Tikslas: keliauti po Rumuniją ir fiksuoti viską ką matai)

Pavalgius suvaro į kamurkę. Sako, čia konferencijų salė. Medinėmis lentutėmis išmuštos sienos ir lubos labiau primena medžiotojų trofėjų kambary, kur nors Rokiškio rajone. Continel Royal, ales gut. Liepė žaisti. Suprask, kuo durnesniu pasirodysi per pirmas susitikimo minutes, tuo lengviau bus vėliau. Jaučiuosi kaip debilas. Kiti irgi. Fizionomijos tai sako. Pirmas žingsnis į bičiulystę.

Linksmumai blėsta. Reik prisivalgyt. Bistro. Klausia, ar vegetarian ar normal? Deja, aš nenormalus. Pašnairuoja ir įkrečia maisto. Skanu.  Atklišina valkata su vaiku. Sako duokit ko nors. Duodam maisto. Neima. Sako duokit pinigų. Sakom eik šikt, jeigu maisto neimi. Nueina. Perspektyvoje pasiūlymas eit šikt neabejotinai bus įvykdytas.

read more »