Posts tagged ‘kitos knygos’

birželio 6, 2011

Anarchy in UKR

Ypatingi mokslo metai atėmė ypatingai daug laiko. Ir vos tik jie pasibaigė – griebiau pirmąją knygą iš didelio, ilgai kaupto, neperskaitytų knygų kalno. Anarchistinių nuotaikų skatinamas griebiau S. Žadano “Anarchy in UKR”. Ir kiek primirštai, tačiau labai tradiciškai žeriu keletą bekonteksčių citatų, kurios dėl pačių įvairiausių neaiškinamų priežasčių knygoje buvo pabrauktos. Nors šis autorius yra “toks visai nieko”, tačiau kiek atmintis atgamina jo knyga “Depeche mode” buvo žymiai geresnė. Gal dėl to, kad ten buvo aiškus naratyvas (čia visgi yra labiau esė rinkinys).

Na čia tai teisingai, pamaniau aš, jei milicininkai pradės naudoti kosmetiką, jų ir taip neaukštas socialinis reitingas galutinai užsilenks. (9 psl.)

<…> o kur kavinė, ten ir šioks toks kultūrinis gyvenimas: vadiara, kotletai, prostitutės, vis kas nors, vis kokia nors elektra ir komunikacijos. (19 psl.)

<…> ir būtinai reikėjo iš visų šių dalykų padaryti ką nors, kas derėtų didingai epochos dvasiai, nes juk negražiai išeina – Ukrainos TSR sostinė ir tik kažkoks murzinas rumunų postas <…> (22 psl.)

<…> ir rodyti mums, pradinių klasių mokiniams, dar gyvus, bet jau netekusius sąmonės nuo liaudies meilės veteranus su medaliais <…> (22 psl.)

<…> nuo pat vaikystės nemėgstu veteranų: visi jie elgdavosi kaip kekšės per pirmąjį pasimatymą – reikalaudavo gėlių ir pučiamųjų orkestrų, lipdavo į sceną ir seilėdavosi <…> tikri kareiviai taip nesielgia. (23 psl.)

Postamente buvo pavaizduota raudona žvaigždė ir įrašyti keisti žodžiai: “amžina šlovė revoliucijos didvyriams – naujo pasaulio mūrininkams” Iš kur šita masoniška formuluotė, pamaniau aš, kuo čia dėti mūrininkai? Ką galėtų simbolizuoti ši vaza? Kaip keista: tarkime, sukuri tarybų valdžią – imi ir sukuri, vadovaudamasis, galima sakyti, pačiais geriausiais ketinimais, žūsti nelygioje kovoje su kapitalizmu, ir še tau – ant tavo kapo kas nors pastato nebaigtą žiesti vazą ir dar pavadina tave mūrininku <…> (24 psl.)

Man patiko būti sirgaliumi, aš jaučiau, kaip su kiekvienu ženkliuku ir kiekviena vėliavėle mano gyvenimas tampa vis visavertiškesnis ir savaime pateisinamas. (81 psl.)

Vieną dieną aš staiga suvokiau, kad pasaulis ne taip gerai apgalvotas, kaip man atrodė, kai buvau septynerių. (96 psl.)

Miestai po žiemos visada primena paauglius, niekada nežinančius, kaip jiems apsirengti – pusė jų drabužių jau išaugti, kiti seniai nebemadingi, mielas, sentimentalus vaizdas. (109 psl.)

Jei nori vadintis revoliucionieriumi, tai jau malonėk atsivilkti savo patranką ir pilk iš jos, net jei nelabai turi į ką <…>  (119 psl.)

Šiaip jis nebuvo blaivus – manau, kad tai reikėtų nurašyti revoliucijai. (143 psl.)

<…> teatre, aš nepasitikiu savimi, aš bijau, kad aktoriai kiekvieną akimirką gali pamiršti žodžius ir sutrikti – tai kelia man nerimą <…> (149 psl.)

Muzikos aš stengiuosi klausyti namie, be liudininkų<…> (149 psl.)

Tu pernelyg pasitiki savo nuojauta, savo intuicija, ji iš karto tave išduoda, ir tu tiesiog nesuvoki, kad iš tiesų tie kanalai patys tave junginėja, kad iš tiesų jie tave valdo ir blaško iš šono į šoną, kad iš tiesų tau įdiegta informacija po kurio laiko savaime ima duoti pelną, ir šį pelną susižeri visai ne tu. (152 psl.)

<…> o ar jūs, tarkime, prieš Velykas iš stačiatikių bažnyčios irgi reikalaujate maldų tekstų, tipo kad įsitikintumėte, jog Kristus prisikėlė, ir kad jokių netikėtumų šiais metais nėra ko tikėtis. (173 psl.)

birželio 19, 2009

Čempionų pusryčiai arba Sudie, juodasis pirmadieni!

Kaip jau minėjau anksčiau Kurtas Vonnegutas užsitarnavo didelį pliusą. Tas pliusas buvo toks didelis, jog neabejodamas  griebiau dar vieną jo kūrinį ir suvalgiau jį per pusantros dienos. Retai taip būna, bet būna. Vėl gi – nuostabiai ironiškai smagi ir tuo pačiu šiek tiek liūdna istorija su mažomis šizofreniškomis detalėmis, pagardinta pačiais netikėčiausias posūkiais ir pačių neįtikinamiausių detalių smulkiu aprašymu. Turbūt todėl šis autorius man ir patinka. Vėl gi, aukščiausi balai šiai knygai ir jei jau sugebi skaityti šį blogą ir tai darai ne pirmą kartą – griebk tą knygą, arba kitas šio autoriaus knygas, tau tikrai patiks.

O dabar tradiciškai – citatų kratinys iš knygos. Primenu, skaitant ir įmetus citatas atgal į kontekstą jos atrodo daug šauniau nei neskaičius knygos, va tokios plikos nuogos.

read more »

birželio 4, 2009

Skerdykla Nr.5 arba Vaikų kryžiaus žygis

Kurt`as Vonnegut`as už šią knygą gauną didelį pliusą ir respektą. Va taip va.

Esu prastas knygų apžvalgų rašytojas, ne tuo tikslu čia ir rašau. Tiesiog….elementariai ir beprotiškai subjektyviai – ši knyga nuostabi. Nuostabus jos turinys, nuostabus rašymo stilius, kas man labai svarbu –  nuostabiai laiku ir vietoje panaudotas nuostabus, subtilus, kartais aštrokas humoras. Vien tik pliusai. Nors esu knygų apie Antrą pasaulinį karą mėgėjas, tačiau kai autorius nuo karo įvykių nuskriejo link ateivių planetos, jau maniau kad susierzinsiu, BET NE, net ir toje absurdiškoje aplinkoje autorius išlaikė puikų ritmą. Šioje knygoje patiko absoliučiai viskas. Nieko nepadarysi.

read more »

birželio 2, 2009

Kas būna kai filmą žiūri nuo pabaigos į pradžią

:)))) atsakymą į šį klausimą pateikė Kurt`as Vonnegut`as, aprašydamas filmo turinį žiūrint jį nuo pabaigos į pradžią 🙂 ši knygos vieta man ITIN patiko, tikiuos kad patiks ir dar kažkam, skanaus! ps. ši citata iš knygos įkvėpė tokiu būdu pažiūrėti kokį nors filmą :)) žiūrėsim kas čia gausis…

read more »

birželio 1, 2009

Pirmoji pažintis su Bukowskiu

Išgirtasis, visų dievinamas Bukowskis. Kas jis? Kodėl jį visi taip giria? Šimtas žmonių- šimtas nuomonių ir visi jie man sakė jog turiu perskaityt tai vieną tai kitą jo knygą. Per didelis kažko piršimas man varo šiokią tokią alergiją, tad kibti į Bukowskio rašliavą aš neskubėjau. Na bet kaip dažniausia ir būna masinis spaudimas suveikė ir knygyne su baisia nuolaida siūloma jo knyga (“Paštas”) atsidūrė mano knygų spintoj. Gulėjo gulėjo ir pribrendo man tą knygą perskaityti.

read more »