Posts tagged ‘knyga’

birželio 30, 2013

Savas ir svetimas Laimonas Briedis

Vilniomanija apspito Vilnių. Maždaug taip:

Nors pirkinių krepšyje buvo atsidūrę dvi knygos apie Vilnių, tačiau perskaičius jas abi, pirmosios ne tai kad nesinori lyginti su šia, net nesinori jos įvardinti. Apie citatų braukimą, nusirašymą ir paviešinimą net kalbos nėra. Summa summarum identiška kaina negarantavo identiškos rašliavos lygio. Taip visi medalių komplektai iškeliavo į Laimono namus. Jaučiau, kad noriu  braukti visa knygą nenutrūkstančia viena ilga juosta, bet pagailo pieštuko. Rinkausi daug atsakingiau. Galop kai kurios citatos jau dabar atrodo pakankamai neaiškios, reikalaujančios platesnio konteksto, bet tradicija yra tradicija ir jos reikia laikytis. Užvertus paskutinį lapą, be didesnių komentarų, citatų kratinys iš nuostabiai puikios (čia nevertinimas, čia šiaip, sakinio užpildymas dėl vizualinės eilučių darnos) Briedžio knygos:

Jeruzalė, kaip rojaus apraiška, įprasmina savanaudišką piligrimo kelionės tikslą – asmeninių nuodėmių atpirkimą. (10 psl.)

Jie jau niekada nesužinos, kad Vilnius – dvasingumo ir intuicijos matas, žavinga, o kartu ir pražūtinga pasala nepašvęstiesiems. (13 psl.)

Lietuvos krikšto klausimą prancūzų dvaras paliko spręsti popiežiui, kurio širdyje vis dar ruseno meilus palankumas misionieriškam riterių įkarščiui. (22 psl.)

 

read more »

Reklama
balandžio 2, 2012

Maurice Merleau-Ponty “Akis ir dvasia“

Kartais ieškodamas vienos knygos randi visai kitą. Be jokios rekomendacijos, recenzijos ar net logiško paaiškinimo. Tiesiog. Maurice Merleau – Ponty knygos “Akis ir dvasia“ nugarėlė išdidžiai gyrėsi: “tai pirmoji šio genialaus mąstytojo knyga lietuvių kalba“. Surizikavau. O ir rizika buvo vos šimto puslapių. Knygą perskaičiau greitai, netgi per daug greitai. Tai akivaizdžiai atsiskleidžia iš tradicinio citatų kratinio rinkimo. Jeigu iš pradžių citatos krito stabiliai, tai vėliau neišvengta didelių duobių, kas akivaizdžiai byloja apie susikaupimo ir atidumo stoką:

<…> žmogaus – reginčios, regimos ir reginius kuriančios būtybės <…> (7 psl.)

Dailės istorija ir mąstymo istorija yra kuo glaudžiausiai abipusiškai susijusios: apmąstant tam tikro meno patirtį padaromos atitinkamos teorinės išvados, kurios labai dažnai pateikiamos kaip nusakančios meną apskritai, o meninė praktika savo ruožtu priklauso nuo tam tikros teorinės pozicijos, nors patys praktikai visiškai nebūtinai šitai aiškiai suvokia. (23 psl.)

Tapytojas yra aktyvus regėjimo praktikas ir meistras, naujų, dar nebūtų regėjimų būdų kūrėjas ir mokytojas. (27 psl.)

Mokslas manipuliuoja daiktais ir atsisako juose įsikurti. (39 psl.)

read more »

vasario 21, 2012

Kelios dienos su Ivanu Denisovičiumi

Jau kurį laiką sukau galvą, kuo gi pailsinti moksline literatūra pumpuojamas smegenis. Nors ir įdomus, tačiau Roberto Darntono „Didžiosios kačių skerdynės“ pasirodė ne pats puikiausias variantas. Ilgai mąsčiau ko griebtis, rankos ir akys krypo link rusų klasikų. Matyt pats metas jų griebtis ir užkaišyti šią spragą. Gan netikėtai vieno pokalbio metu išgirdau priminimą apie Solženicyną. Priminimas dingo, o atsiminimas netikėtai sugrįžo tuo pat metu kai atsirado galimybė tą knygą pasiimti. Panašiai kažkada buvo su Y. Kawabata ir jo knyga. Iki galo gerai nenutuokdamas kas jis ir ką jis rašo puoliau skaityti ir likau sužavėtas. Pagalvojau, oho, kaip gerai jis rašo. Pasirodo, Nobelio literatūros premijos laureatas. Solženicynas irgi. Ir tikrai, žmogus gavęs Nobelio literatūros premiją rašo neprastai. Ir štai jau trečią dieną kremtu „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“. Kremtu lėtai, pasimėgaudamas, kaip Šuchovas krimto duoną.

read more »

liepos 15, 2010

Albert Camus “Maras”

Štai taip pamažu grįžta senoji blogo skiltis – perskaitytų knygų citatų kratiniai. Kaip man sekėsi įveikinėti Kamiu jau kalbėjau šiek tiek anksčiau. Faktas- knyga įveikta, vertinu ją puikiai. Nors skaitymas buvo sudėtingas ir citatų žymėjimui ne visada labai palankus, tačiau nelaužant tradicijų įmetu ir pasidalinu viskuo kas man užkliuvo ar pasirodė įdomu. Va:

Norint susipažinti su kuriuo  nors miestu, pravartu pasidairyti, kaip ten dirbama, kaip mylimasi ir kaip mirštama. [7 psl.]

Kur kas originaliau, kad mūsų mieste ir numirti nelengva. Beje, „nelengva“ ne tas žodis, tiksliau – „nepatogu“. [8 psl.]

…veido išraiška kaip gerai informuoto žmogaus. [31 psl.]

Kai kyla karas, žmonės sako: „Tai ilgai netruks, pernelyg kvaila“. Žinoma, karas tikrai yra kažkas pernelyg kvaila, bet trukti jis užtrunka. [38 psl.]

…hipotezės tiek gyvenime, tiek moksle visada pavojingos [48 psl.]

…menininkui duota daugiau negu kitiems, kas to nežino. Jam daugiau atleidžiama… [55 psl.]

…žmonės tuokiasi, dar trupučiuką mylisi, dirba. Dirba tiek, kad ir meilė išeina iš galvos. [79 psl.]

Ne su įstatymu skaitomasi, o su nuosprendžiu. Ir čia mes nieko negalim padaryti. [137 psl.]

<…> buvo geros atminties, tik silpnos vaizduotės. Antroje maro stadijoje ir atminties nebeliko.  [169 psl.]

Nes meilei reikia rytojaus, o mūsų žinioj buvo tik akimirkos. [171 psl.]

Tokio amžiaus sulaukęs norom nenorom daraisi nuoširdus. Melas vargina. [191 psl.]

Gazo kaukė kalbančiajam išsipūsdavo ir sudrėkdavo apie burną. Pašnekesys, darydavosi kažkoks irealus., lyg statulų dialogas. [193 psl.]

Kai nekaltybei yra išdurtos akys, krikščionis turi arba prarasti tikėjimą, arba sutikti, ka dir jam būtų išdurtos akys. [212 psl.]

Man rodos, neturiu palinkimo į heroizmą ar šventumą. Man rūpi viena: būti žmogum. [234 psl.]

kovo 24, 2010

Kurt Vonnegut- Titano sirenos

Šmaukšt ir užverčiau paskutinį knygos lapą. Kaip ir visada taip ir šįkart nerašysiu jokių kosminių recenzijų, jų ir taip per akis. Kadangi esu didis (aukštas suprask) Vurto Konneguto gerbėjas tai ši knyga, kad ir kaip banaliai suskambėsiu, man labai patiko. Labai kurtiška ir dar labiau vonegutiška istorija. Viena miela istorija prieš citatų kratinį apie šią knygą yra tokia: važiavau mat vieną kartą troleibusu ir nuvažiavau ten kur man ir reikėjo. O kai antrą kart važiavau atgal namo, išsitraukiau šią knygą ir puoliau skaityt, šalia manęs sėdėjo mergina ir irgi skaitė. Kai ji puolė išlipinėti aš pastebėjau kad ji irgi skaito „Titano sirenas“ tik senesnį leidimą. Tai štai tokia gyvenimo siųsta istorija. Tradiciškai citatų kratinys:

7 psl.

O tie nelaimėliai tenai rado vien tai, ko ir Žemėje pakako per akis – niekad nesibaigiantį beprasmybės slogutį.

12psl.

Pabaisos nasrai užsiverdavo štai taip: kaukšt.

12psl.

Pavadinimas kilo iš tos keistos aplinkybės, kad nedideliuose žodynėliuose visi žodžiai tarp „laimės“ ir „laidynės“ susiję su laiku.

read more »

rugpjūčio 24, 2009

Kurt Vonnegut “Katės lopšys“

Nors abejoju ar kas nors tas citatas skaito….bet štai krūvelė ką tik perskaitytos knygos įdomiausių vietų. Gal kai kurios citatos, ištrauktos iš konteksto, nuogos, atrodo sunkiai įkandamos… o kam lengva šiais laikais. Nemoku ir nenoriu rašyt ale mandrų recenzijų apie tai kokia ši (ir kitos skaitytos knygos) įdomi ir faina, atpasakot pusę siužeto ir prikaišiot žmonėms savo nuomonę. Kam ši knyga paklius į rankas, tas ją ir skaitys. Ole!

read more »

rugpjūčio 14, 2009

Requiem žemei

Medžiojau Vonneguto knygų knygpirkyklose, tačiau nusprendęs taupyti pinigus užsukau į biblioteką ir Eureka!, pilna lentyna neskaitytų knygų. Išsirinkau dvi. Viena užkabino vos žydiškai atverčiau paskutinius knygos lapus. Ten radau man ypatingai patikusį Requiem mūsų planetai žemei. Nors knygos dar neperskaičiau, tačiau patį Requiem skaičiau kokius 6 kartus, tai pateikiu citatą. Kitas citatas pateiksiu vėliau kai perskaitęs knygą konspektuosiu ką pasibraukiau. Taigi, Kurto Vonneguto „Requiem“.

read more »

birželio 19, 2009

Čempionų pusryčiai arba Sudie, juodasis pirmadieni!

Kaip jau minėjau anksčiau Kurtas Vonnegutas užsitarnavo didelį pliusą. Tas pliusas buvo toks didelis, jog neabejodamas  griebiau dar vieną jo kūrinį ir suvalgiau jį per pusantros dienos. Retai taip būna, bet būna. Vėl gi – nuostabiai ironiškai smagi ir tuo pačiu šiek tiek liūdna istorija su mažomis šizofreniškomis detalėmis, pagardinta pačiais netikėčiausias posūkiais ir pačių neįtikinamiausių detalių smulkiu aprašymu. Turbūt todėl šis autorius man ir patinka. Vėl gi, aukščiausi balai šiai knygai ir jei jau sugebi skaityti šį blogą ir tai darai ne pirmą kartą – griebk tą knygą, arba kitas šio autoriaus knygas, tau tikrai patiks.

O dabar tradiciškai – citatų kratinys iš knygos. Primenu, skaitant ir įmetus citatas atgal į kontekstą jos atrodo daug šauniau nei neskaičius knygos, va tokios plikos nuogos.

read more »

birželio 4, 2009

Skerdykla Nr.5 arba Vaikų kryžiaus žygis

Kurt`as Vonnegut`as už šią knygą gauną didelį pliusą ir respektą. Va taip va.

Esu prastas knygų apžvalgų rašytojas, ne tuo tikslu čia ir rašau. Tiesiog….elementariai ir beprotiškai subjektyviai – ši knyga nuostabi. Nuostabus jos turinys, nuostabus rašymo stilius, kas man labai svarbu –  nuostabiai laiku ir vietoje panaudotas nuostabus, subtilus, kartais aštrokas humoras. Vien tik pliusai. Nors esu knygų apie Antrą pasaulinį karą mėgėjas, tačiau kai autorius nuo karo įvykių nuskriejo link ateivių planetos, jau maniau kad susierzinsiu, BET NE, net ir toje absurdiškoje aplinkoje autorius išlaikė puikų ritmą. Šioje knygoje patiko absoliučiai viskas. Nieko nepadarysi.

read more »

birželio 2, 2009

Kas būna kai filmą žiūri nuo pabaigos į pradžią

:)))) atsakymą į šį klausimą pateikė Kurt`as Vonnegut`as, aprašydamas filmo turinį žiūrint jį nuo pabaigos į pradžią 🙂 ši knygos vieta man ITIN patiko, tikiuos kad patiks ir dar kažkam, skanaus! ps. ši citata iš knygos įkvėpė tokiu būdu pažiūrėti kokį nors filmą :)) žiūrėsim kas čia gausis…

read more »