Posts tagged ‘Knygos’

vasario 21, 2014

Sabaliauskaitė, Silva Rerum

Egzistuoja natūralus smalsumas eiti į knygų mugę, nors iš jos nieko nebesitiki, bet eini, nes turi pakvietimus, taip ir su Silva Rerum – neplanavau skaityti, bet skaičiau, nes knyga (lyg ir netyčia) pakliuvo į rankas. Skaičiau nemadingai per vėlai, bet madingame (vis dar) vilniomaniškame fone. Būtent tai ir patiko labiausia. Vilnius. Patiko rašto/žodžio įmantrybės. Nuomonių margumas kišo kritines (svetimas) mintis, bet kūrinys stipresnis negu jos. Patiko abstrakčiai, tad citatų kratinio sudarymas gavosi toks šiaip sau. Jų liko nedaug, o ir likusios be konteksto įtariai neaiškaus žavumo. Panašaus neaiškaus žavumo , kaip ir antra knygos dalis.

  •  “Daryk ką nori, tik kad paskui neatrodytų kaip prakutusio plebėjo svajonė”
  • Knygos Tarvydų namuose buvo neginčijamas blogis, mat jų skaitymas prilygo tuščiam laiko leidimui – laiko, kurį Jonelis galėjo panaudoti vakarais smulkiems namų ūkio darbams atlikti.
  • <…> jo vaikas buvo mandagus, sumanus, iš tų, kuriem metęs gilesnę mintį pajusdavai raibuliuojant.
  • read more »

Reklama
rugpjūčio 5, 2013

Bulgakovas, Meistras ir Margarita

Žydra jūra neišvengiamai pajuosta ir nebūtina čia Exxon Valdez su penkiasdešimt ketvirta pagal dydį skyle tanklaivio korpuse, priliejusia naftos tiek, kiek Mažeikių naftininkai giriasi galintys perdirbti per parą. Žydra jūra pajuosta kai naktis pasiglemžia jos spalvą, poilsiautojus pasiglemžia į vyno raudonį spalvą pakeitęs vanduo, tiekiamas nebe pliažuose, o kavinėse, baruose, namų užstalėse bei jaunatviškose užkrūmėse. Pajuodusios jūros fone iš pajuodusios Kindle skaityklės juodomis technologijomis nusavinta klasikinė knyga skaitosi ir susiskaito tikrai klasiškai. Ir rekordiškai greitai. Užvertus ar tiksliau išjungus knygą užlieja malonus jausmas, o gal net autošnabždesys „tai buvo vienas geresnių skaitytų skaitinių“. Ir, galima gan drąsiai teigti, vienas keisčiausiai rinkusių citatas. Bet šiuo atveju dėl visko kaltos atnaujintos pramoginės technologijos ir niekas kitas. Na, nebent faktas, kad Exxon Valdez užlopytas ir jūras juodinti grasina iki šiol. O gal jau ir nebe…  Nebe.

  • Vienišas prikimęs Ivano riksmas gerų rezultatų nedavė. Kažkokios dvi mergužėlės šastelėjo į šalį, ir jis išgirdo žodį “girtas”.
  • Abrikosų gėrimas suputojo geltona puta, ir oras pakvipo kirpykla.
  • Nei konduktorės, nei keleivių neglumino pats svarbiausias dalykas: ne tai, kad katinas kariasi į tramvajų – čia dar būtų buvę pusė bėdos, – o tai, kad jis ruošiasi mokėti.
    read more »

vasario 25, 2013

Knygų mugės maišo turinys

Šį kartą Vilniaus Knygų mugę palikau it knygnešys įkliuvęs į carinės žandarmerijos rankas ties Stalūpėnais. Faktas neginčyjamas – nešiau. Bet turinys stipriai kvestionuoja apsilankymo mugėje tikslus. Jeigu anksčiau pavykdavo išguldyti ilgiausius literatūros sąrašus ir drąsiai taikyti į knygų mugės lankytoją-intiligentą. Šį kartą, nors ir kaip niekad merkantiliai nusiteikęs, knygų mugę palikau maiše nešdamas antrą maišą su dviem Anties plokštelėm ir Henri Bergsono knyga, kurią, tiesą pasakius, jau buvau skaitęs. O ir pats apsilankymas labiau paskutinės minutės kelionė, negu kruopščiai suplanuotas žygis.

Knygų mugė

read more »

rugsėjo 21, 2012

Daniil Charms “Nutikimai“

Seniai buvau skaitęs kažką tokio, kas priverčia taupyti kiekvieną sakinį, pastraipą, puslapį. Lėtai ir su pasimėgavimu, geriausias vietas skaitydamas dar ir dar kartą, perskaitęs viską ką pavyko rasti apie autorių, pagaliau baigiau skaityti D. Charmso “Nutikimus“. Tradiciniam perskaitytų knygų citatų kratiniui nepabraukiau nei vienos citatos. Braukiau ištisas istorijas. Braukiau tiek, kad paskui tingėjau perrašyti, tad į citatų kratinį įmesiu tik tas istorijas, kurias pavyko rasti jau perrašytas.

Skanaus. Ir ačiū tam, kas man šią knygą rekomendavo. Kažkas iš blogo skaitytojų. Savas karasas yra savas karasas…

 

read more »

rugsėjo 13, 2012

Žydrasis sąsiuvinis nr.10 (Daniil Charms)

Gyveno vienas rudaplaukis žmogus, kuris neturėjo akių ir ausų. Jis neturėjo ir plaukų, todėl rudaplaukiu buvo vadinamas sąlygiškai.

Kalbėti jis negalėjo, nes neturėjo burnos. Nosies taip pat neturėjo.

Jis neturėjo net rankų ir kojų. Ir pilvo jis neturėjo, ir nugaros neturėjo, ir stuburo neturėjo, ir jokių vidurių neturėjo. Nieko neturėjo! Todėl neaišku, apie ką čia šnekama.

Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime.

(1937) Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

rugsėjo 9, 2011

Ludwig Wittgenstein “Apie tikrumą“

Senokai buvau ką skaitęs, tad pasiskaitymui pasirinkau lengvą (tik formatu ir puslapių skaičiumi) L. Wittgensteino minčių srautą. Labai tradiciškai įmetu pabrauktas tezes iš knygos.

<…> svarbiausiu dalyku laikoma tai, kad žmogus (kiekvienas gyvenantis žmogus, kuris pajėgus tai daryti) sprendžia. jis sprendžia pagal tai, ką išmoko kaip sprendimo žaidimą. Tačiau jo paties atžvilgiu tai yra jo sprendimas čia ir dabar, pagal kurį jis galbūt kreips savo gyvenimą. Vadinasi, tai, ką jis sprendžia ir nu-sprendžia, yra jam tikra be jokio santykinumo. (21 psl.)

<…>žmonės visuomet tiki tam tikra mitologija, nesvarbu, ar tai būtų mitai, a mokslas, ar alchemija. (22 psl.)

Vadinasi, “evidencija“ yra ne koks nors “pojūčių duomenų“ akivaizdumas, o konvencija. (23 psl.)

read more »

gruodžio 26, 2010

Kalėdinių stebuklų ir Keruako metas

Maždaug prieš metus paėmiau į rankas Keruako „Kelyje“. Paėmiau nes rekomendavo ir tiek daug svaigo apie šią knygą, jog tikrai patikėjau kad verta. Gal labiau vertėjo kažkada, bet ne dabar. Paskaitinėjau ją tuo pat metu kai „valgiau“ Kamiu. Atrodė apgailėtina. Tačiau karts nuo karto įsimesdavau kur nors į kelionę ir permesdavau po kelis puslapius. Taip perskaičius maždaug pusė knygos, kita pusė tapo principo reikalu. Kaip Kamiu skaičiau ir dūsau nuo karščio, taip ir su Keruaku, visą laiką aš ją skaičiau būtent kelyje. Skaičiau ir mieste ant suoliuko, ir namie ant lovos, ir miške, ir pievoje, ir paplūdimyje, ir parke, ir autobuse, troleibuse, ir lėktuve, ir barake, ir darbe, ir viešbutyje, ir universitete, visur skaičiau ir tikras stebuklas – tuos kelis likusius puslapius pribaigiau Kūčių vakarą. Knygą atrodė kaip jos pagrindiniai herojai: purvina, šimtą kartų sušlapus, pilna smėlio, žolių ir t.t. Kadangi skaitymas buvo ypatingai interaktyvus, tai sena gera tradicija pažerti citatų kratinį šįkart bus išpildyta ypatingai kukliai. Štai jos:

 

Čedas – liesas blondinas keistu burtininko veidu, kuris labai derinasi su jo domėjimusi antropologija ir indėnų priešistorija. (42 psl.)

Amerikoje jaunimas liūdnai leidžia laiką – jie jau taip patyrę, kad iškart puola kaip akis išdegę prie sekso, kaip reikiant nė neįsišnekę. (62 psl.)

Amerikoje aš galiu važiuoti į bet kurią pusę ir visur gausiu tai, ko noriu, nes visur tas pats, aš pažįstu žmones, žinau ką jie veikia. Kur bepasuktume, mes vis duodam, imam, einam, kupini nenusakomos sudėtingos palaimos. (132 psl.)

Matėme bombonešius, torpedines valtis, artileriją, visokius karo padargus, žudikiškai atrodančius apsnigtoje žolėje; o gale buvo tokia mažutė paprasta gelbėjimo valtelė, tokia pasigailėtina ir kvaila. (148 psl.)

Devynis kartus teisia už nusikaltimus, o vienąkart – iš nuobodumo. (150 psl.)

Aš neseniai apskaičiavau, jog ji trisdešimt vienu kablelis dvidešimt penkiais procentais anglė, dvidešimt septyniais kablelis penkiais procentais airė, dvidešimt penkiais procentais vokietė, aštuoniais kablelis septyniasdešimt penkiais procentais olandė, septyniais kablelis penkiais procentais škotė ir šimtu procentų nuostabi. (204 psl.)

Pasiūlyk jiems to, ko jie slapčiausia nori, ir jie apstulbsta iš baimės. (229 psl.)

Žmonės keičiasi, valgo ir valgo, o metai bėga, ir jie keičiasi po kiekvieno valgio. (231 psl.)

 

Panašu, kad Keruakas kol kas bus paskutinis grožinės literatūros spyris, nes nusimato ilgi ir sunkūs mokslinės literatūros kramtymo mėnesiai.

sausio 30, 2010

Knygos, kurios nori atsidurti mano lentynoje…

Kelias dienas mane neramina noras susirasti ir paskaityti vaikystėje ir ne tik vaikystėje vartytas knygas. Šįkart sunkiai suprantama nostalgija užplūdo ir mano smegenys pareikalavo Vytautės Žilinskaitės „Kelionės į Tandadriką“ bei „Roboto ir peteliškės“. Senos knygos…va čia ir prasideda bėdos norint jas gauti. Iš bibliotekos imt nenoriu, nes tik susierzinsiu. Noriu jas įsimesti į savo lentyną ir kas kart aplankius tokiai pat nostalgijai versti puslapį po puslapio sugrįžti į vaikystę. Gal kas turit kokių patarimų kur galima rasti šias knygas? Internetas ir jo skelbikų puslapiai nepadėjo, niekas nenori parduoti tokio lobio.

rugpjūčio 18, 2009

Vonneguto žmogus be tėvynės

Gan tradiciškai neprikaišiosiu jokios nuomonės ir nerašinėsiu ale naudingų recenzijų kokia nuostabi ši knyga. Ši knyga yra truputį kitokia nei kitos Vonneguto knygos, visgi jaučiasi jog autorius ją rašė jau giliai senstelėjęs ir gerokai nusivylęs viskuo. Na bet kas norės tas paskaitys ir susidarys savo nuomonę, visgi knygos perskaitymas trunka vos pora valandų. Kaip ir minėjau, tradicinis citatų kratinys:

<…> Kūrybinio rašymo pamoka.

Pirma taisyklė: nevartokite kabliataškių. Tai transvestitai – hermafroditai, nereiškiantys visiškai nieko. Jie tik rodo, kad studijavai universitete.

read more »

liepos 21, 2009

Kaip teisingai žiūrėti televizorių

Kaip teigia Girejevas, personažas iš Viktoro Pelevino knygos „Generation P“, egzistuoja trys būdai kaip reikia žiūrėti televizorių. Cituojame Girejevą: „Iš pradžių tų žiūri televizorių išjungęs garsą. Maždaug po pusę valandos per dieną, savo mėgstamas laidas. Kai atsiranda mintis, kad per televiziją šneką kažką svarbaus ir įdomaus, tu tuoj pat tą mintį pasigauni ir iš karto neutralizuoji. Iš pradžių tu vis neišlaikysi ir jungsi garsą, bet pamažu priprasi. Svarbiausia nejausti kaltės, kai nepavyksta susilaikyti. Iš pradžių visiems taip būna, netgi ir lamoms. Paskui tu pradedi žiūrėti televizorių su įjungtu garsu, bet išjungtu vaizdu. Ir galiausia pradedi žiūrėti išjungtą televizorių. Tai, tiesą sakant, pagrindinė technika, o pirmosios dvi – parengiamosios <…>“.

Mociute lofte

read more »