Posts tagged ‘krepšinis’

kovo 29, 2015

Akių kontaktas

Statybos techninis reglamentas nurodo, kad patalpų aukštis nuo grindų iki lubų turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Laikykime šį patarimą statistiniu viduriu, nes patalpų būna įvairių. Vienų lubos plaukus šiaušia į kadais madingą ežiuką, o kai kurių lubos taip aukštai, kad nė nekyla vaikiškas noras šoktelti ir pasiekti jas. Trys metrai yra geras aukštis. Beveik simbolinis. Lietuviai reglamentą galėtų pareguliuoti ir kilstelti normą dar penkiais centimetrais. Tada lubų aukštis būtų trys metrais penki centimetrai, būtent toks yra krepšinio krepšio aukštis, o tiksliau lanko. Nuo žemės.

Kadangi „užaugęs turėjau būti Saboniu“

read more »

kovo 21, 2013

Bananų respublika #6 (specialus LKL įrašas)

1992 metų bronzinė svajonė papuošė kaklus ir medžiaginį medalių/ apdovanojimų pasportą. Pasportas organiškai priėmė Olimpiados apdovanojimą, kuris puikiai įsikomponavo prie kitų svarbių atminimų: du diplomai už pergales “Drąsūs – stiprūs – vikrūs”, geriausio vestuvių šokėjo prizas bei paskutinio skambučio medalis.

“Krepšinio pasaulyje” sekmadienio rytą buvo svarbiau nei rytinė malda, o noras turėti svajonių vietinį krepšinį ir aplink matomi pavyzdžiai užgožė visas baimes ir naivumo jūras. Namais lygiavomės į Skandinaviją, gėlės lauke turėjo būti tokios gražios kaip Vokietijoje, o krepšinis bei vietinė lyga privalėjo būti lyg NBA. Mes tiesiog svajojome ir norėjome būti geriausiais (arba geresniais).

Lygiuotis buvo sunku: trūko pinigų, patirties, žinių bei sėkmės. LKL naujokų birža* mirė lygiai taip pat greitai, kaip užsilenkė antroje LKL žvaigždžių dienoje laimėtas šaldytuvas, mat draugai į bendrabučio trečią aukštą nešė jį išdidžiai, tik, deja, gulščią.

Pompastikos netrūko niekur, kaip ir šampano butelių už kiekvieną taiklų metimą. Kažkur, kažką girdėję, kažkur kažką matę, gal Lenkijoj, o gal VHS kasetėj. Lenkiški žurnalai pristatantys NBA komandas atrodė it geriausios kokybės ir informatyvumo pavyzdžiai, nors prirašydavo ne ką mažesnių nesąmonių nei pirmakursis fizikas filosofijos įvado egzamine.

Taigi, specialioje Bananų Respublikos rubrikoje: pirmasis LKL sezonas ir komandų pristatymas Lietuvos Ryte. Pradedant įspūdingais komandų logotipais (daugiau jų, netgi spalvotų bus netrukus), baigiant žaidėjų batų, rūbų ir kitais dydžiais.

LKL bananai

Kauno Žalgiris:LKL bananai

read more »

gruodžio 27, 2012

Palėpės radiniai #2

5 laisvos dienos gimtinėje kėlė fundamentalius klausimus: ar pavyks nustoti valgyti (šį įrašą kuriu trečią Kalėdų dieną vis dar krimsnodamas bankucheno liekanas) ir ar pavyks rasti naudingos veiklos taip ilgai užsibuvus vaikystės namuose. Kai pradėjau vykdyti kambario perstatymo darbus supratau –  popieriai prasti…

Klydau. Popieriai geri. Fotografiniai. Prisiminęs šūsnį fotografijų traukiau jas lauk iš palėpės ir mintinai žinodamas jų turinį radau savyje jėgų jomis dar kartą pasimėgauti. Tarp mėgstamiausių – dar jauno gražuolio A. Sabonio viražai aikštelėje ir už jos ribų, visada juoką sukeliantis Tautvydo Meškonio jaunystės portretas ir vieno iš vaikystės dievų, Atlanta Hawks simbolio, Dominique Wilkins skrydžiai Vilniaus sporto rūmuose (retas kuris žino šią istoriją, kaip Atlanta Hawks keliavo po Sovietų Sąjungą ir Tbilisyje, Vilniuje bei Maskvoje kovėsi su SSRS rinktine. Seriją laimėjo 2:1).

1

read more »

birželio 18, 2012

Pirmyn, „Žydriau“

Paskutinį kartą Utenos „Utenio“ stadione buvau gal kokiais 1998 metais. Kovingose (Lietuvos futbolo federacijos II lygos) rungtynėse Utenos „Utenis“ be didesnio vargo 4:0 įveikė vargusį Kalvarijos „Pieno cechą“. Rungtynės buvo maždaug tokio paties lygio, kokie ir komandų pavadinimai.

„Pieno cechas“ tiek pavadinimu, tiek savo žaidimu visiems (stadione buvo bent 50 žiūrovų) kėlė isterišką juoką, kai tuo tarpu „Utenis“ skambėjo (apie žaidimą kažką pasakyt sunku) kuo puikiausia. Juk tai kunigaikštis Utenis, ne tik miesto įkūrėjo, bet ir komandos, stadiono ir vietinio laikraščio vardo krikštatėvis. Nors komandos emblema nieko bendro nei su Utena nei su kunigaikščiu, nei, deja, su laikraščiu neturėjo. Tai buvo nederančių spalvų ir grafikos elementų kratinys. Be abejonės papuoštas futbolo kamuoliu. Tuo, iš Word`o clip art.

„Pieno cechas“ ir „Utenis“ yra toli gražu ne įspūdingiausi pavadinimai Lietuvos sporto pasaulyje. Nors pripažinkime, tikrai neprasti. Mąstant logiškai, komandos pavadinimas yra komandos veidas. Jis (lyg ir) turi atspindėti komandą, parodyti išskirtinius jos bruožus, sąsajas su atstovaujamu regionu ir t.t. Pavadinimu siekiama ne tik pasisemti drąsos, tačiau ir įbauginti varžovus. Komandų pavadinimai dinamiški, lengvai įsimenami. Komandos fanai turi mėgti tą vardą, nešioti atributiką su tuo vardu ir t.t. Galiausia, fanai įtraukia komandos pavadinimą į komandą palaikančias skanduotes. Pirmyn „Pieno ceche“, skamba pakankamai įkvepiančiai ir išradingai, bet…

Pvz. JAV komandos dažniausia naudoja gyvūnų, gamtos reiškinių pavadinimus. Ech, kaip pagoniška. Čikagos “Buliai” ar Atlantos “Vanagai” skamba pakankamai grėsmingai ir įkvėpiančiai. Vilniaus “Sakalai” (LKL) ar Kauno “Lūšis” (rankinis) įvaro daug daugiau baimės ir pagarbos negu  Joniškio “Delikatesas” (NKL).

Tuo tarpu Lietuvos komandų pavadinimai labiau atspindi komandų nepriteklių ir lengvabūdišką parsidavimą komercinėms įmonėms ar regioninio nacionalizmo (o gal išradingumo stokos) apraiškas. Peržvelgus keletą lygų, istorinių šaltinių ir pan. gali rasti įvairaus plauko išradingumo. Kai kurios komandos jau nebeegzistuoja, o jų komandų pavadinimai keistumo skonį įgavo tik dabar, pasikeitus kontekstui. Įsivaizduokit, jog esate komandos treneris, kuriam reikia nuteikti savo sportininkus kovoti prieš:

Pasvalio Pieno Žvaigždės (LKL)

Panevėžio Lietkabelis (LKL)

Klaipėdos Nafta- universitetas (NKL)

Joniškio Delikatesas (NKL)

read more »

kovo 23, 2012

Visi yra bent kartą svajoję būti krepšininkais

Vaikystėje buvau pamišęs krepšinio fanas. Dabar…dabar pažiūriu kaip kam sekasi, tačiau tikrai nežinau visų NBA komandų atsarginių krepšininkų ar tuo labiau kas yra šiuometinis Liuksemburgo čempionas. O kažkada žinojau. Ir Ahmad`as Rashad`as su savo “NBA Action” taip įkvėpdavo, kad nesugebėdavau pažiūrėti laidos iki galo. Įkvėpimas buvo toks galingas, kad ties laidos viduriu jau lakstydavau krepšinio aikštelėje. Iš pradžių “nei Chicaga nei Florida, kiečiausia komanda buvo Vilniaus Statyba“. Vėliau jau kitos komandos užėmė pirmąsias vietas favoritų sąraše. Slapta pasvajodavau apie savo gimto miesto komandą, kad ir A lygoje…Ir apie bent vieną kraštietį NBA. Dažniausia svajose juo būdavau aš.

Realybė buvo kiek kitokia. Miesto komanda kapstėsi B lygos dugne, o aš mieliau rinkausi gatvės aikštelę, o ne degtininio atodūsio trenerius iš sporto centro. Metai bėgo ir štai ką turim: miesto komanda rodo neprastus rezultatus LKL, o vaikinas iš mano mokyklos prisibeldė ir į NBA duris. Žavu, pasakytų dešimtmetis aš. Viskas gerai, sakau dabartinis aš.

Ps. savo miesto komandos nuotraukos iš kapstymosi B lygoje neradau. Bet radau NBA duris veriančio Jono Valančiūno mokyklines nuotraukas. Visgi jo paties taip gerai neprisimenu. O ir vienoje aikštelėje taip pat nelakstėme (nebent buvo susikirtę kūno kultūros tvarkaraščiai).

read more »

vasario 1, 2012

Minčių trupiniai: on-line vaikai

Pokalbis troleibuse:

Berniukas A: tai eisime šiandien žaisti krepšinio?

Berniukas B: jo jo, va grįžtam iš mokyklos ir galim žaist.

Berniukas A: ai ne, aš negaliu taip iškart, pas mane gi internetas tik nuo 17 val.

Visą vaikystę pralakstę off-line dabar baisiausia pykstam ant nekoordinuotų, fiziškai nusilpusių, tačiau baisiai gudrių on-line vaikų. Nors ko čia piktintis, gal jiems ir patiktų žaisti chali-chalo ar ledo ritulį ant užšalusio prūdo. Net neabejoju, jeigu mano laikais būtų buvę viskas kas yra dabar…ir manęs niekas nebūtų ištraukęs į lauką. Super mario ar Battle city žaisdavau, kol kompiuteris kone užsidegdavo. O ir maitblokį esu dėjęs į šaldytuvą, kad kuo greičiau atvėstų ir galėčiau toliau mėgautis tais keliais bitais…Visgi tai nepakeitė pagrindinės pramogos – buvimo lauke, su draugais… O dabar, kas dedasi dabar. Baisu net pagalvot…Einu toliau dirbt, nes namie internetą naudosiu tik pramogai…

rugsėjo 23, 2011

Kokia Lietuvos krepšinio ateitis?

Po paskutinio Eurobasket`2011 švilpuko, tiksliau per apdovanojimų ceremoniją su kolega pasigedom keleto esminių dalykų. Jeigu renkamas geriausių žaidėjų penketukas, tai kur blogiausių žaidėjų penketukas? Kur geriausių žaidėjų su ūsais penketukas? Būtent ūsų ir pritrūko mūsų komandai iki sėkmės. Ne veltui auksinis Žalgiris buvo auksinis, nes juos į priekį vedė Krapiko, Brazio, Chomičiaus, Kurtinaičio ūsai. Ypač Krapiko. Jeigu ne Sabonio ūsai, jis turbūt nebūtų tituluojamas geriausiu planetos centro puolėju. Taip pat siūlau Lietuvos mokslininkams intensyviau dirbti ties klonavimo projektais, nes tik su genijaus nusiteikimu, simfonine ramybe ir kylančia kulminacija mes galime pasiekti netikėčiausias aukštumas. Šiuo metu Lietuvos krepšinį išgelbėt galėtų nebent MARČIURLIONIS: