Posts tagged ‘Lada’

1 kovo, 2013

Atvažiavau 11-tas

Vidurdienį iš sekmadienio į sekmadienį magistralinį kelią A-14 (Vilnius – Utena) įveikiau gal kokį penkišimtąjį kartą. O gal daugiau. O gal ir nedaugiau. Reiktų tikslesnių kalkuliacijų. Kalkuliacijų nepateiksiu – su skaičiais nebedraugauju nuo 9-tos klasės. Iki tol draugystė buvo stipri ir daug žadanti.

Nors regioniniai keliai buvo provėžoti ir teko ypatingai prisibijoti sniego liežuvių, tačiau baimės kilo ne laiku ir ne vietoj – čia juk magistralinis kelias! Legenda byloja, kad tokiu jis tapo 1987 metais sujungus senąjį ir naująjį kelio ruožus. Nors netrukus pateikiamas faktas niekaip negali būti teisingas, tačiau kažkaip tikiu, kad prisimenu tą senąjį kelio ruožą.

Egzistuoja legenda apie kelyje retkarčiais išnyrančias betonines atkarpas (bent kartą važiavęs žino apie ką aš). Kaip teigia (viena) legenda, greičiausia betoninės atkarpos čia atsirado kaip slaptas sovietų lėktuvų nusileidimo takas. Kita legendos interpretacija kalba apie betoną, kaip tankų žygį atlaikančią medžiagą. Abi istorijos abejotinos, bet pakankamai žaismingos ir galvojant apie magistralinių kelių fanų klubą – taikliai maskulistinės.

Visgi nei su viena iš šių legendų didesnio asmeninio santykio neturiu. Labiausia kas stringa į atmintį šiame kelyje, tai šalutiniai keliai ir miško takeliai, žvyrkeliai ir posūkiai kuriais visą vaikystę pravažinėjau keliaudamas su seneliu po vienkiemius, trikiemius, bažnytkaimius, cerkviakaimius ir pijokkaimius.

moskvich-412-03Kelionių būta tiek daug, kad per jas atradau (arba įgijau) keliavimo džiaugsmą. Tą, tokį tikrą. O gal jį visada ir turėjau. O gal tai ne džiaugsmas, o paprasčiausias smalsumas. O gal nepaprastas smalsumas. Kuo skiriasi paprastas ir nepaprastas smalsumas? Tas visuotinas keliavimo ir matymo džiaugsmas suformavo tokį esminį keliavimo jausmą, kad man vienodai įdomus ir visaip kaip nuostabus yra ir Turmantas, ir Jēkabpils, ir Londonas, ir Sėkešfegėrvaras.

Taigi, tose magistraliniu keliu markiruotose kelionėse ne tik mėgaudavausi vaizdiniais malonumais, ar pirštu-įsivaizduojamu lazeriu kirsdavau pušis, beržus, klevus, skaičiuodavau pakelės kuoliukus ar žaisdavau piršto slalomą tarp punktyrinių kelio juostų. Pradėjęs žaisti ralį tėčio bendradarbio tamsiai mėlyname Žigulyje, vėliau ralį žaidžiau praktiškai kiekvienoje kelionėje.

read more »

11 birželio, 2012

Kas liepą kelias sudulka tavo krašte

Ar kada susimąstėt koks antropologiškai turtingas yra V. Bagdono vaizdo klipas “Laiškas motinai“? Jaunesnė skaitytojų karta galvoja – WTF?. Pagūglina ir galvoja – WTF?. Vyresnė skaitytojų karta galvoja. Galvoja. Pagūglina ir sako: – Aaaaa. TAS laiškas motinai. Tie 8 pragrojimai per kiekvieną sveikinimų koncertą vaikystėje. Dar vyresnė karta spaudžia ašarą.  Radikaliai vyresnė karta šiuo metu meldžiasi kokio nors tipo šventovėj (bažnyčioj- oj dievuli, darže- oj kopūste, maximoj- oj duonele, poliklinikoj- oj daktarėli ir etc.).

Būtent jiems ir pateikiama vizualinių klipo elementų analizė. Verbalinė t.y. dainuojamoji kūrinio dalis ir jos reikšmių tyrimai paliekami ateities kartoms.

Taigi,

1989 metai. Klipo pradžioje (laiko perspektyva) ir apačioje (erdvės perspektyva) metai užrašomi arabiškais skaitmenimis. Tai pakankamai perteklinė informacija, metų rašyti nereikia, jie tiesiog akivaizdžiai dvelkia iš ekrano. Visų pirmą VHS kokybe. Modernioji technologija užšaldžiusi daugelio mūsų vaikystės atsiminimus ir daugelį jų nedėkingai paskandinusi savo juostelių, blyškių spalvų ir mėlyno fono jūroje.

Tolumoje, dulkėtu žvyrkeliu lekia Lada Samara. Automobilio spalva gudriai primena žvyro spalvą. Kada reikia LADA išnyksta dulkių debesyje, tačiau nepastebėti šio šedevro neįmanoma. Ypač tais laikais.

Automašina nuožmiai juda link vienkiemio trobos. Vėliau paaiškės, kad vienkiemis yra labiau trikiemis, tačiau duotuoju momentu tai vienkiemis. Lada Samara konotuoja pralobusį sūnų. Juk Lada Samara tai jau beveik importinė mašina. Netgi šios automašinos turėjimas labiau reiškia, kad importinej pinigų yra, bet importinės mašinos nėra kur nusipirkti.

Automašina įrieda į kiemą. Prisiparkuoja per vidurį tarp namo ir tvarto. Vairuotojas lengvu rankos mostu jungia pirmą bėgį (kad automašina nenuriedėtų) ir pakibęs ant vairo uždainuoja. Lietuviam būdingas nestaigus automašinos atlaisvinimas, ypač tuo metu, kai automašina vaidino itin reikšmingą vaidmenį formuojant savo įvaizdį ir reflektuojant savo pajamas (kai kurie individai yra užstrigę laikę ir savo asmenį vis dar reflektuoja per turimą automašiną). Vairuotojas noriai praleidžia kelias minutes viduje ir pasimėgauja komfortišku sėdėjimu ant bambukinio sėdynės apsaugos tinklelio. Neskubėjimas išlipti taip pat gali būti susijęs su dainuojančio vyro dairymusi ir ne be pagrindo kilusiais įtarimais, kad mamos nėra namie.

Tuo metu operatorius peizažuoja vietovę, rodydamas kiekvienam lietuviui iki skausmo pažįstamus objektus. Tai: 1. saulė (praktiškai kiekvienas ją yra matęs savo kieme);  2. medžių viršūnės (panašiai, kaip ir saulė); 3. namas (kelionės tikslas); 3. namas pro obelis. Fone dar žali, tačiau jau akivaizdžiai nokstantys obuoliai (pirmieji laiką nurodantys elementai).

Tačiau niekas taip gerai nenusako metų laiko Lietuvoje kaip baltos vyro kelnės. Atsakymas akivaizdus – vasara. Baltos kelnės, į kelnes sukištą maikelė ir basutės – tipinis lietuvio vasaros įvaizdis.

read more »