Posts tagged ‘magistralinis kelias’

1 kovo, 2013

Atvažiavau 11-tas

Vidurdienį iš sekmadienio į sekmadienį magistralinį kelią A-14 (Vilnius – Utena) įveikiau gal kokį penkišimtąjį kartą. O gal daugiau. O gal ir nedaugiau. Reiktų tikslesnių kalkuliacijų. Kalkuliacijų nepateiksiu – su skaičiais nebedraugauju nuo 9-tos klasės. Iki tol draugystė buvo stipri ir daug žadanti.

Nors regioniniai keliai buvo provėžoti ir teko ypatingai prisibijoti sniego liežuvių, tačiau baimės kilo ne laiku ir ne vietoj – čia juk magistralinis kelias! Legenda byloja, kad tokiu jis tapo 1987 metais sujungus senąjį ir naująjį kelio ruožus. Nors netrukus pateikiamas faktas niekaip negali būti teisingas, tačiau kažkaip tikiu, kad prisimenu tą senąjį kelio ruožą.

Egzistuoja legenda apie kelyje retkarčiais išnyrančias betonines atkarpas (bent kartą važiavęs žino apie ką aš). Kaip teigia (viena) legenda, greičiausia betoninės atkarpos čia atsirado kaip slaptas sovietų lėktuvų nusileidimo takas. Kita legendos interpretacija kalba apie betoną, kaip tankų žygį atlaikančią medžiagą. Abi istorijos abejotinos, bet pakankamai žaismingos ir galvojant apie magistralinių kelių fanų klubą – taikliai maskulistinės.

Visgi nei su viena iš šių legendų didesnio asmeninio santykio neturiu. Labiausia kas stringa į atmintį šiame kelyje, tai šalutiniai keliai ir miško takeliai, žvyrkeliai ir posūkiai kuriais visą vaikystę pravažinėjau keliaudamas su seneliu po vienkiemius, trikiemius, bažnytkaimius, cerkviakaimius ir pijokkaimius.

moskvich-412-03Kelionių būta tiek daug, kad per jas atradau (arba įgijau) keliavimo džiaugsmą. Tą, tokį tikrą. O gal jį visada ir turėjau. O gal tai ne džiaugsmas, o paprasčiausias smalsumas. O gal nepaprastas smalsumas. Kuo skiriasi paprastas ir nepaprastas smalsumas? Tas visuotinas keliavimo ir matymo džiaugsmas suformavo tokį esminį keliavimo jausmą, kad man vienodai įdomus ir visaip kaip nuostabus yra ir Turmantas, ir Jēkabpils, ir Londonas, ir Sėkešfegėrvaras.

Taigi, tose magistraliniu keliu markiruotose kelionėse ne tik mėgaudavausi vaizdiniais malonumais, ar pirštu-įsivaizduojamu lazeriu kirsdavau pušis, beržus, klevus, skaičiuodavau pakelės kuoliukus ar žaisdavau piršto slalomą tarp punktyrinių kelio juostų. Pradėjęs žaisti ralį tėčio bendradarbio tamsiai mėlyname Žigulyje, vėliau ralį žaidžiau praktiškai kiekvienoje kelionėje.

read more »