Sveiki ir ligoti mieli ir bjaurūs skaitytojai. Aš grįžau. Tiksliau pagaliau radau laiko ir jėgų pasakyt kelis dalykus, kurie neramina mane. Pradėsiu nuo seno dalyko, kuris neramina mane labai daug laiko. Taip, tai pats bjauriausias dalykas žemėje – žmonės. Aš nebegaliu nesikeikt kai pamatau prieš save žmogų „nematomą sieną“. Suprantama, Vilniaus valdžia taupo litus ant alaus ir nekasa sniego, aplamai nieko su juo nedaro, juk vistiek ištirps, tai kam leist pinigus jo kasimui. Ir ką turime? Dvidešimtdviejų centimetrų praienamumo šaligatvius bei žmones nematomas sienas, kurie net ir esant dviejų metrų praeinamumo šaligatviams sugeba savo vėžlio lėtumu ir parabolės kreivaliojimais užblokuoti visą kelią. Kaaaaaip mane nervina tokie. Bumbu ir bumbėsiu ant jų. O jeigu neišlaikęs panaudoji verbalines priemones, tai vietoj to kad pasitrauktų jie visada lėtai sustoja, atsisuka, įdėmiai pažiūri ir tik tada supratę, kad jų nematomumas išblėso, tik tada jie pasitraukia. O kas baisiausia žmonės sienos tai nebūtinai vyresnio amžiaus, senatvės nuskriausti pensininkai. Taip taip. Tai gali būti ir tu. Prašau, maldauju, susimildamas, nedaryk taip ir nevaikščiok šaligatviu taip, kad iš paskos einantis žmogus turi prakeikti visus pagonių dievus, o tada bandydamas lenkti išsisukti kojas, nes būtent tą akimirką tu nusprendi pasitraukti į būtent tą pusę pro kurią esi lenkiamas. Tai štai, toks pykčio pritvenktas mano sugrįžtuvių įrašas 😀
mantozauras 