Posts tagged ‘mokykla’

14 rugsėjo, 2012

Viena keista rugsėjo diena

Iš vakaro, tiksliau iš popiet, mokytoja įspėja apie artėjantį renginį. Įspėjimas priklauso nuo mokytojos darbo stažo. Skirtumas esminis: nuo nenumaldomo, šiek tiek gąsdinančio džiaugsmo iki mažu pozityvumo prieskoniu pagardintos visiškos apatijos. Dažniausia apatija atsiranda skaičiuojant antrus darbo mokykloje metus. Kartais užgimsta nenusakomas šių emocijų mišinys. Tačiau tai ir yra mažu pozityvumo prieskoniu pagardinta apatija.

Mokyklos sargas, surūkęs savo rytinę Primą su kandikliu, padeda mokytojai sustumti stalus. Kandiklis tam, kad susirūkytų visa cigaretė, nors elegancijos taip pat prideda. Stalus stumia į matomiausią mokyklos vietą – mokyklos fojė. Mokytoja stumia lengviau, sargas sunkiau. Sargas apygirtis. Arba apyblaivis. Tai naktinės vienatvės rezultatas. Atėjo kaimynas Vincas ir jiedu gėrė sporto salėje. Nes šiaip sau. Stalus suneša prastesnius, motyvai neaiškūs. Saugumas, greičiausia. Ko saugosi nežino, bet saugosi. Vaikų, matyt.

Ant į eilę surikiuotų stalų gula staltiesės. Ant vienos tautiški motyvai, kita balta, matosi lenkimo linijos, o štai ir “klejonka“, ant paskutinių stalų gula dideli popieriaus lakštai. Stebinantys, iš kur tokie dideli ir ką su jais galima daryti? Lyg kas tyčia juos tokius paruošė šiai šventei.

Šventės erdvė paruošta. Matomiausia, reprezentacinė mokyklos vieta sutampa su pačia tamsiausia erdve pastate. Fojė šiaurinėje pusėje. Visada kai įeini į mokyklą būna žiauriai tamsu. Visada. Mokslas šviesa skamba kaip nesusipratimas.

Netrukus, po valandos, į fojė pradeda virsti vaikai. Stropiausi ateina pirmi ir iškart ant stalų suguldo savo atsineštus eksponatus. Mažiau stropesni antrina atėję vėliau. Paskutinieji ateina paskutiniai, kas antras nieko neatsineša. Kišenėje laiko kelis pasiteisinimus, jie vienas už kitą įtikinamesni.

Susirinkus vyksta eksponatų apžiūra. Nors kasmet demonstruojami daugmaž vienodi eksponatai, galų gale vis tiek atsiranda viską nustelbiantis objektas bei keista jo transformacija. Sargas užmeta akį ir viliasi tarp visų šių transformacijų aptikti kokią krūtų porą ar įdomią penio reinkarnaciją. Neišvysta. Nusivylimu jo reakcijos nepavadinsi. Sargo emocijos labiau sietinos su jo girtumo buvimu ar nebuvimu, nuotaika ne prie ko.

Paroda eilinį kartą politiškai korektiška. Lytiškai korektiška. Vaikai tuo metu jau suka dainos ir šokio ratą, baigę dar kartą pirštu baksnoja į patikusį eksponatą. Galiausia šventė, kaip ir kiekvienais metais praeina ypatingai sklandžiai. Tik niekas iki galo taip ir nesupranta, kur gi vėliau dingsta tie ypatingi ir šiek tiek mažiau įdomūs eksponatai.

Greičiausia, tie eksponatai keliauja į mokytojos namus. Į virtuvę. Visomis keisčiausiomis transformacijomis ir meškučių bei antyčių variacijomis į puodą krentą kartu su mokytojos darže rastais pimpalais ir išsigimėliais. Taip gimsta niekuo neypatinga daržovių iš Rudenėlio šventės sriuba. Iki kito rudenėlio.

23 kovo, 2012

Visi yra bent kartą svajoję būti krepšininkais

Vaikystėje buvau pamišęs krepšinio fanas. Dabar…dabar pažiūriu kaip kam sekasi, tačiau tikrai nežinau visų NBA komandų atsarginių krepšininkų ar tuo labiau kas yra šiuometinis Liuksemburgo čempionas. O kažkada žinojau. Ir Ahmad`as Rashad`as su savo “NBA Action“ taip įkvėpdavo, kad nesugebėdavau pažiūrėti laidos iki galo. Įkvėpimas buvo toks galingas, kad ties laidos viduriu jau lakstydavau krepšinio aikštelėje. Iš pradžių “nei Chicaga nei Florida, kiečiausia komanda buvo Vilniaus Statyba“. Vėliau jau kitos komandos užėmė pirmąsias vietas favoritų sąraše. Slapta pasvajodavau apie savo gimto miesto komandą, kad ir A lygoje…Ir apie bent vieną kraštietį NBA. Dažniausia svajose juo būdavau aš.

Realybė buvo kiek kitokia. Miesto komanda kapstėsi B lygos dugne, o aš mieliau rinkausi gatvės aikštelę, o ne degtininio atodūsio trenerius iš sporto centro. Metai bėgo ir štai ką turim: miesto komanda rodo neprastus rezultatus LKL, o vaikinas iš mano mokyklos prisibeldė ir į NBA duris. Žavu, pasakytų dešimtmetis aš. Viskas gerai, sakau dabartinis aš.

Ps. savo miesto komandos nuotraukos iš kapstymosi B lygoje neradau. Bet radau NBA duris veriančio Jono Valančiūno mokyklines nuotraukas. Visgi jo paties taip gerai neprisimenu. O ir vienoje aikštelėje taip pat nelakstėme (nebent buvo susikirtę kūno kultūros tvarkaraščiai).

read more »

25 gegužės, 2010

Pirmoji pamatyta nuoga moteris ir pirmasis graffiti

Vakar vakare nežinaukodėl, bet prisiminiau vieną juokingiausių istorijų savo gyvenime. Apie tai kaip pirmą kartą pamačiau nuogą moterį. Na ne nuogą, o labiau gal pusnuogę ir turbūt tą moterį labiau tiktų vaidinti mergina. Veiksmas vyko seniai seniai, kai nebuvo daugelio dalykų, kurie yra dabar ir kurie atsiras ateityje. Ėjau savo gimto miesto parku link bibliotekos ir nusprendžiau patikrinti o kas gi gyvena po tiltu, kabančiu virš upės. Toks žygdarbis man atrodė nepaprastai svarbus ir didis – juk buvau vienas ir nepabūgau lįsti po tiltu. Double wow. Bet deja kelionė  truko neilgai, nes po tiltu buvo dar kažkas. Mergina. Ji sisiojo. Pabaigusi savo šlapiąjį darbą ji stojosi užsimauti kelnių ir pamatė kad aš ją matau. Deja, man, antros klasės mokiniui toks vaizdas pasirodė per baisus ir aš išsigandęs pabėgau. Turbūt namo.

Antra klasė mano gyvenime paliko dar vieną žymų įrašą. Būtent tais metais suraičiau savo pirmąjį (ir vienintelį) graffiti. Ėjau namo po pamokų. Iš tiesų ėjau namo po po pamokų, nes už kaži kokį menką nusižengimą buvau paliktas papildomai pasėdėti mokyklos suole. Taigi ėjau namo ir degiau iš pykčio. Tą pykti nusprendžiau išlieti ir paėmęs raudoną piešiantį akmenuką ant metalinio šiukšlių konteinerio parašiau „mokytoja boba“. Matyt tie žodžiai buvo prisodrinti ypatingai dideliu pykčio kiekiu, nes tas užrašas buvo gyvas dar bent 12,5 metų.

9 gegužės, 2010

Pirmasis (nesėkmingas) tranzavimas

Šiandien kelyje mačiau kelis tranzuojančius jaunuolius ir prisiminiau savo tranzavimo patirtį. Tiksliau – patį pirmą kartą kuomet tranzavau. Tai buvo maždaug 1998 metai su draugais keliavome…na gerai, patikslinsiu, tai buvo maždaug 6 klasė ir su draugais keliavome tiesiai iš pamokų, kryptis – bet kur. Visi klasės berniūkščiai nusprendėme pabėgti iš ne itin mėgtos Darbų pamokos ir patraukti nežinoma kryptimi. Tai iš tiesų buvo nuotykių ieškojimas,

read more »