Aušta. Kažkur tolumoje, maždaug penki metrai nuo pagrindinio miego centro pasigirdo tylus, švelnus, bet su priekaištu kalbantis balsas:
– Labas rytas. – tarė jis.
– Labas. – nepatikliai atsakiau aš.
– Ką šiandien veiksi? – pasmalsavo balsas.
– Nieeeeeko, eisiu į banką, o kas klausia? – paatviravau.
– Tavo geri draugai. – kiek įžūliai, choru atsakė keli balsai.
– Kas tokie?Kas čia kalba? – sunerimau ir pakilau iš sapno, kuris turėjo intrigą.
– Čia meeees, tavo geri draugai, kodėl mus pamiršai? – dar pikčiau nuaidėjo choras.
– Nepamiršau, kam tie skandalai, juk blogas oras ir šiaip. – pamatęs kalbančius fotoaparatus sutrikau aš, bet supratęs jog bendrauju su plastmasės gabalais šiek tiek suįžūlėjau.
– Jei nenori skandalų, tai imi mus ir kuo greičiau eini fotografuoti, nes jeigu ne… – pagrasino komanda.
– Kas bus jeigu ne? – nepabūgau plastmasgalių.
– Ot paimsim ir sugesim netikėčiausią akimirką. – triumfuodami pareiškė jie.
– Ot paimsiu ir išmesiu dar netikėtesnę akimirką. Atsiminkit kas nutiko Zenit`ui, kuris reiškė savo nepasitenkinimą ir agresyviai elgėsi. – išrėžiau jiems ir apsiverčiau miegui ant kito šono.
– Gerai gi gerai, nereikia čia tų kraštutinumų, tik šiaip priminėm kad ne vienas gyveni ir mes norim veiklos pagaliau. – nusivylę ir supratę kas čia šeimininkas nusileido fotoaparatų gvardija.
– Bus jum veiklos, idėjų yra bus ir veiklos, tik oro gero reikia. Labanakt, necypaukit daugiau. – atsakiau ir ramiai miegojau toliau. Pabudęs lyg per miglą prisiminiau rytinį pokalbį. Man neramu. O tau?
