Posts tagged ‘nepriklausomybė’

6 gegužės, 2013

Apšviestuose languose vieniši žmonės atrodo liūdnai

Saulė nusileis, nieks namo neįleis“ dejuodavo Skruzdėlytė tauškalytė.  Kažkada jos žodžiai skambėjo įtaigiai ir atrodė baisiai gerai argumentuoti.

Saulė buvo nusileidusi, leidausi nuo kalno gimtųjų namų link. Nuo to paties kalno besileidžiant rogutėmis žiemą, prieš daug daug metų, vos nepakliuvau po oranžinio Kamaz’o ratais. Šį kartą pakliuvau į stebėtojo liūdesio pinkles. Kairėje ir dešinėje, o ypač priekyje, visur stūkso nepriklausomybės pradžios lietuviškosios (vokišk-skandinaviškais prieskoniais pagardintos) svajonės išsipildymas nekilnojamojo turto pavidalu.

Žinia, tuometinė architektūra, išsipančiojusi iš Sovietinės „kelių galimų projektų architektūros“, nėrė į bokštų ir bokštelių vandenis su nematyto aukščio, dydžio, nefunkcionalumo arkomis, balkonais, vitražais ir kitomis grožybėmis.  Grožybėmis apkaišytuose devyniuose kambariuose talpinosi trijų-penkių asmenų šeimos.

Ponia mezga

Kadangi prisiminimuose viskas yra daug gražiau, tai tais laikais saulė švietė daug dažniau, žiemos buvo tikresnės, pienas skanesnis, televizorius geresnis… kaimynai buvo laimingesni. Gal net per daug. Jie buvo tokie laimingi, kad per šitiek metų nesužinojau jų vardų. Bevardžiai, iš matymo geriausi kaimynai, beveik visą savo laiką skyrė namų-milžinų priežiūrai, kol galiausia vienas po kito iškeliavo kažkur, ką liaudis vadina anapus.

Šiapus liko užaugusių vaikų ir anapus iškeliavusių vyrų paliktos žmonos, kurios, užgesinusios šviesas aštuoniuose iš 9 kambarių, sėdi šviesoje viename iš jų ir ilgesingai žiūri pro langą. Einant pro šalį, nusileidus saulei, tie vieniši žmonės apšviestuose languose atrodo labai liūdnai.

12 kovo, 2013

Bananų respublika #5

Mūsų laisvei jau 23-eji – vakar gentainiams išdidžiai priminė antraštės žiniasklaidoje. 23 solidus skaičius. Tokio amžiaus žmogus baigia universitetą, žiūrėk, dažnas sukuria šeimą bei atsiveda pirmuosius palikuonis arba bent jau susivokia, kad 23 yra vanadžio atominis numeris. 23-jų esi mažesnis idealistas nei buvai prieš kelis metus ir truputį mažiau naivus nei 1993-iaisiais, kuomet pasaulį išvydo šie reklamos šedevrai:

Ypatingu žaibobaimingumu išsiskiriančiam kraštui – ypatinga reklama:

2013-03-07 11.43.19

Matyt, koks nors lokalus Kašpirovskis pakuždėjo kas ką mano:

2013-03-07 11.43.46

read more »

14 kovo, 2012

Mano eksperimentinė karta

Gausioje informacijos srovėje į pastatytus tinklus pakliūna tiek daug grobio, kad pasigirti kiekvienu neužtenka nei laiko, nei jėgų, nei noro. Mažieji dingsta taip pat greitai kaip ir atsiranda, spalvingieji šmėkšteli ir lygiai taip pat greit užsimiršta, o reflektuoti apie riebiuosius neužtenka laiko ir jėgų, noro būna daug.

Visai neseniai perskaitęs gan seną J. Dobriakovo straipsnį ir, kaip jis pats teigia, naujojo tinklaraščio manifestą, “Keista karta keistose vietose“, supratau, kad reikia rasti laiko ir jėgų. Nors Jurijaus tekstas yra įžanginis parodos žodis, tačiau įžangos įžangoje išsakytos mintys mane stipriai užkabino nes kurį laiką pats apie tai daug mąstau ir ta pačia tema kalbinu kitus žmones. Mąsčiau apie savo kartą (patikslinimui, tai yra žmonės gimę 198* metais). Mąstyti apie save ir aplink esančius žmones yra natūralu. Kodėl mes esame tokie kokie esame ir ar mūsų karta yra keista ar kuo nors ypatinga?

Iš kart atsiprašau nuoseklaus skaitytojo, bet šis tekstas lipdytas iš per dvi savaites kasdien nuotrupomis gimstančių sakinių, tad neišvengsime minčių šokinėjimo. Prieš tai galite paskaityti Jurijaus tekstą. Ar bent jau pirmas pastraipas. Jos ir tapo šio rašinio įkvėpimu, citatų ir komentarų šaltiniu.

read more »