Posts tagged ‘nostalgija’

rugsėjo 16, 2013

Kaimyno komunisto santykis su politika ir religija

Vienas vaisingiausių minčių produkavimo procesų yra žolės pjovimas. Nebent tai yra tavo profesija, iš kurios valgai (skystą) duoną, tuomet pirmasis teiginys iškart tampa stipriai abejotinu. Bet kokiu atveju tai ne mano profesija, tad gimtinėje aplankius namus, kur plyti devynios marios žolinių augalų (daugiausia dobilų, tad jokių misinterpretacijų, jaunasis narkolegalizuotojau), kuriuos kartas nuo karto tenka (pa)pjauti. Tai mažiausia pustrečios valandos meditacijos ir besikartojančių fizinių veiksmų popuri.

Kiekvienas bent tris kart per metus pjaunantis žolę dvikojis individas žino, kad geriausia pjauti mažėjančio kvadrato principu (beveik taip pat, kaip atrodo TSPMI logotipas/ meandra). Tokios taktikos pasirinkimo proga į ausis pasikroviau vieną TSPMI profesoriaus audio-paskaitą ir ieškodamas atsakymo kaip prieiti prie neprieinamo krūmo gilinausi į religijos bei politikos santykį. Įveikdamas metrą po metro ir perkrimtęs žodį po žodžio supratau koks laimingas XXI a. pilietis esu, mat būtų kiti laikai, kaip sakė vienas draugas, ramiai gyventi nuomodamas būstą iš protestantų, o tarnybą eidamas pas jėzuitus tikrai negalėčiau…

Galiausia paskaita ėjo į pabaigą, pjaunamos žolės plotai – ne. Pasibaigus paskaitai (per lengvą prievartą) teko klausytis kuklaus telefono grojaraščio, tarp dainų buvo ir iš proto varanti žadintuvo melodija bei netikėtas Sattos guilty pleasure atradimas.

Įdomus sutapimas, pastaroji daina užgrojo žengiant iš po obels ir išnyrant fasadinėje kiemo pusėje, kur pašto dėžutės turinį tikrino kaimynas.  Apvalutį žilą dėdę dėl jo priešpensiniu laikotarpiu eitos tarnybos iki šiol visi vadina komunistu.  Gal dėl to, o gal dėl to fakto, kad į bendruomenę jis įsijungė vienas paskutinių, vietiniai su komunistu bendrauja labai mažai. Beveik tiek pat, kiek su prieš tai buvusiais namo šeimininkais – staiga pralobusiais dešimto dešimtmečio pradžios Lietuvos naujaisiais biznesmenais/menedžeriais. Iš tų laikų pamenu tik daug prabangių mašinų, pusnuogių merginų,  vaikišką gandą apie baseiną rūsyje (kuriame, anot amžininkų, įsigijęs namą, komunistas pradėjo laikyti pjuvenas), amžinus vakarėlius su būtent tokia muzika kokia sklido iš mano ausinuko.

Keista nostalgija, tokia ne iki galo tikra, nes vaikystėje viskas tiek pat tikra kiek leidi sau prisigalvoti. O prisigalvoti sau leidi.

Reklama
birželio 30, 2013

Sekmadienis pas močiutę

Rytas. Prisiminimas sakė kad sekmadienio, bet prisiminimą apgavo realybė. Sekmadienis dabar, o prisimintas rytas buvo neabejotinai trečiadienio. Neturiu jokių argumentų sakančiam – O kodėl ne antradienio? Taip, antradienio. Ypač jeigu poryt ketvirtadienis.

Savaitės diena, kaip ir prisimintojo amžius yra nenusakomi. Amžius galėtų būti maždaug tarp šešių metų ir šeštos klasės. Kas žinoma, tai paros laikas – rytas. Dar žinonomas vertinamasis jausmas – nepatinka. Ir kad ir kaip stipriai nepatinka, tačiau kiekvienas rytas prasidėdavo vienodai. Tingulys, pramerkta viena akis, nuotolinis pultelis apvyniotas peršviečiama izoliacija ir nevisada paklusniai jungiantis (o gal nepaklusnus buvo Tauras, o ne pultelis) kanalus, dažniausia sustodavęs ties šiuo:

Ir niekas kitas taip negarantavo fakto, kad šiuo metu yra vasara, kaip pridžiuvusios žaizdos ant kojų ir šis serialo prologas kiekieną rytą.

kovo 12, 2013

Bananų respublika #5

Mūsų laisvei jau 23-eji – vakar gentainiams išdidžiai priminė antraštės žiniasklaidoje. 23 solidus skaičius. Tokio amžiaus žmogus baigia universitetą, žiūrėk, dažnas sukuria šeimą bei atsiveda pirmuosius palikuonis arba bent jau susivokia, kad 23 yra vanadžio atominis numeris. 23-jų esi mažesnis idealistas nei buvai prieš kelis metus ir truputį mažiau naivus nei 1993-iaisiais, kuomet pasaulį išvydo šie reklamos šedevrai:

Ypatingu žaibobaimingumu išsiskiriančiam kraštui – ypatinga reklama:

2013-03-07 11.43.19

Matyt, koks nors lokalus Kašpirovskis pakuždėjo kas ką mano:

2013-03-07 11.43.46

read more »

liepos 2, 2012

Brazdžioniškas įkvėpimas penkioliktam kilometre (kelionės užrašų knygutė)

Diena prasideda kokia nors diagnoze: miegojau gerai, neišsimiegojau, jau beveik, bet dar šiek tiek. Tokia ta Rumuniška kasdienybė. Skamba keistai. Po keleto mėnesių skambės kvailai.

Pusryčiai. Pagaliau – normalūs. Po pusantros savaitės pagaliau gavau sūrio. Ir daržovių. Nemanau, kad tai normalu. Beveik spaudžiu džiaugsmo ašarą. Ašara nesispaudžia, nes vyksta diskusija. Apie Kubą. Nežinau kodėl. Nelabai suprantu, kam čia ir dabar reikia apie ją diskutuoti. Juk esame Durau, o ne Havanoje. Arba Habanoje, jeigu nori užrašyti taisyklingai. Tonas keičiasi. Po diskusijos vyksta abipusis anoniminis bumbesys.

Org.komitetas sako, kad važiuosim prie Raudonojo ežero. Susižvalgom. Raudona nėra pati mėgstamiausia lietuvių spalva, matyt. Kažkas sušunka: Govorit Moskva. Lietuviai suklusta. Keistai pasąmonėje įsirašę senų programų garsai ir balsai. Spiat ustalyje igruški ypač. Lengvai susigraudiname. Autobusas pajuda.

 

read more »

kovo 14, 2012

Mano eksperimentinė karta

Gausioje informacijos srovėje į pastatytus tinklus pakliūna tiek daug grobio, kad pasigirti kiekvienu neužtenka nei laiko, nei jėgų, nei noro. Mažieji dingsta taip pat greitai kaip ir atsiranda, spalvingieji šmėkšteli ir lygiai taip pat greit užsimiršta, o reflektuoti apie riebiuosius neužtenka laiko ir jėgų, noro būna daug.

Visai neseniai perskaitęs gan seną J. Dobriakovo straipsnį ir, kaip jis pats teigia, naujojo tinklaraščio manifestą, “Keista karta keistose vietose“, supratau, kad reikia rasti laiko ir jėgų. Nors Jurijaus tekstas yra įžanginis parodos žodis, tačiau įžangos įžangoje išsakytos mintys mane stipriai užkabino nes kurį laiką pats apie tai daug mąstau ir ta pačia tema kalbinu kitus žmones. Mąsčiau apie savo kartą (patikslinimui, tai yra žmonės gimę 198* metais). Mąstyti apie save ir aplink esančius žmones yra natūralu. Kodėl mes esame tokie kokie esame ir ar mūsų karta yra keista ar kuo nors ypatinga?

Iš kart atsiprašau nuoseklaus skaitytojo, bet šis tekstas lipdytas iš per dvi savaites kasdien nuotrupomis gimstančių sakinių, tad neišvengsime minčių šokinėjimo. Prieš tai galite paskaityti Jurijaus tekstą. Ar bent jau pirmas pastraipas. Jos ir tapo šio rašinio įkvėpimu, citatų ir komentarų šaltiniu.

read more »

vasario 24, 2012

Susitikimas su savimi po penkiolikos metų

Kas klojo šio šaligatvio plyteles? Kiek žmonių yra ėję šiuo šaligatviu? Kur jie ėjo? Ar jie buvo geri žmonės? O kas buvo šioje vietoje prieš penkis šimtus metų, o prieš penkis tūkstančius? Įdomu, ar yra šaligatvyje tokia vieta, ant kurios niekas niekada dar nėra užlipęs? Tiesiog, nepataikė ir tiek. Ir ar galėčiau radęs tą vietą ant jos užlipti? O kaip atrodys šis šaligatvis, gatvė, miestas…po 100 metų? O kaip viskas atrodys po 10 metų?

Pamenu, beveik kasdien apie tai galvodavau mindamas tą patį, gana tolimą, kelią iki mokyklos. Apie tai galvodavau eidamas vienas. Einant su kompanija galvoti nėra kada – reikia veikti. Ir štai, visai neseniai eidamas ta pačia gatve atsidūriau laiko mašinoje. Visai netikėtai susitikau save prieš penkiolika metų. O gal tas mano vaikystės aš sutiko mane po penkiolikos metų. Kad ir kaip beapsuksi, bet faktas akivaizdus, prieš pora dienų turėjau progą pasikalbėti su savimi vaikystėje ir pagaliau atsakyti į tą ne vieną kartą keltą klausimą “kaip gi atrodo šis šaligatvis, ši gatvė, šis miestas po maždaug penkiolikos metų“.

Apie viską nuo pradžių. Grįžęs į gimtinę nusprendžiau pasivaikščioti ir netikėtai tam skyriau kelias valandas ir dar labiau netikėtai pasirinkau kelias skirtingų gyvenimo etapų trajektorijas. Netyčia. Neplanavau.

 

 

read more »

rugsėjo 3, 2011

Laiko riedlente atgal į 1993 m.

Pastaruoju metu Youtube padaugėjo įvairių flashback`ų. Kai kurie lyg netyčia išnyra ir bloškia su galinga prisiminimų banga į vaikystę. Šiandien ieškodamas kažinkažko, radau štai tokį siužetą:

Kaip dabar pamenu, kai būtent tuo metu mano kaimynas iš kažkur (matyt giminaičiai iš už Atlanto padovanojo) išsitraukė pirmąją riedlentę. Didis stebuklas ji buvo. Važinėjome visi. Buvome menkai sugadinti informacijos srautų, tad riedlentės pagrindinė funkcija buvo kuo greičiau nusileisti nuo kuo didesnio/statesnio kalno/kelio. Apie triukus ir skate parkus nei girdėję buvom, nei  patys išmąstėm apie triukų darymo galimybes ir prasmę. Draugas riedlente džiaugėsi pakankamai trumpai ir (lyg ir) perleido ją man, kai pats tuo tarpu mėgavosi naujesniu ir dar “kietesniu“ to meto atributu – riedučiais. Taip ir baigėsi mūsų riedlenčių manija. Keista manija, keistas riedlentės, kaip vasariškų rogių suvokimas.

rugpjūčio 10, 2011

SEL, wru?

Nostalgija yra būtent tas ginklas, kuriuo galima mane nukautuoti. Vat jaučiu prieraišumą vaikystės/jaunystės artefaktams nors tu ką. O esant galimybei stengiuosi juos kaip nors susigrąžinti. Kadangi šis blogas yra ta vieta kur renkasi į mane panašūs piliečiai, kurie, kaip paaiškėja, turi tai ko man reikia, tad galbūt padėję susirasti vaikystės knygas, padėsite surasti ir vaikystės muzikos įrašus. Kol bendraamžiai džiūgaudavo visai kitais skambesiais (nepamenu kokiais, olia lia, tele bim bam???), aš džiūgavau SEL (štai ir vyresnių kiemo draugų įtaka). Visus šiuos albumus kažkada turėjau, tačiau jie išnyko…viršeliai, matyt, sudegė, o kasetės su įrašais buvo negailestingais sudorotos atsinaujinančiais radijo įrašais.


Jeigu turit/žinot kas turi kurią nors (o geriausia visas) iš nurodytų kasečių – praneškit. Mielai jas priimsiu kaip dovanas ar nupirksiu, ar išsimainysim, ar…

rugpjūčio 8, 2011

Kelionių nostalgija

Vasaros dangus pažėrė rudens kvapų ir palengvino nostalgiškų nuotaikų formavimąsi. Nors dar vakar mėgavausi Aukštaitijos nacionalinio parko dievišku grožiu, tačiau pamatęs tris Rick Mereki trumpametražius filmukus apie 44 dienų kelionę po 11 šalių, išsyk puoliau pasiilgti vasaros, kuri oficialiai dar čia. O labiausia puoliau pasiilgti tų aplankytų vietų, kurias filmukuose lengvai atpažinau ir to kelionės jausmo, kuris persipynęs su nuovargiu, nežinomybe, susižavėjimu, atradimu….yra toks unikalus.

liepos 31, 2011

Back in the days su SEGA

Vakar nusprendžiau pailsinti savo galvą ir pusę dienos gainiojau kamuolį prie namų esančioje krepšinio aikštelėje, kuri yra už dešimties metrų ir kurioje paskutinį kartą buvau maždaug prieš 10 metų. Pasikeitus oro ir jėgų sąlygoms grįžau dar keliais metais toliau į vaikystę – šįkart su SEGA žaidimais. Pamenate tokius? Nors dauguma jų savo turiniu dabar tikrai smarkokai šokiruoja (pvz. važiuok motociklu ir nušauk tave lenkiantį kolegą), tačiau apart Mortal Kombat, žaisdavau vien tik sportinius žaidimus. Mortal Kombat taip pat nebuvo per daug mėgstamas, tiesiog aplinka spaudė būnant krūvoje žaisti būtent šį žaidimą. Dienų dienas ir naktų naktis praleisdavau su NBA ir FIFA. Kaisdavo kompiuterio maitinimo blokas, dingusią elektrą prakeikdavau įmantriausiais prakeiksmais, o 82 rungtynių sezonui įveikti pakakdavo kelių dienų. Šį kartą apsiribojau vos keliomis rungtynėmis, tačiau to užteko, kad nostalgiškai linkčiodamas galvą pripažinčiau – taip, šitie žaidimai daug geresni nei dabartiniai. Viskas daug paprasčiau, įdomiau ir žaidėjai visi žinomi… :)))