Posts tagged ‘nuotraukos’

23 kovo, 2012

Visi yra bent kartą svajoję būti krepšininkais

Vaikystėje buvau pamišęs krepšinio fanas. Dabar…dabar pažiūriu kaip kam sekasi, tačiau tikrai nežinau visų NBA komandų atsarginių krepšininkų ar tuo labiau kas yra šiuometinis Liuksemburgo čempionas. O kažkada žinojau. Ir Ahmad`as Rashad`as su savo “NBA Action“ taip įkvėpdavo, kad nesugebėdavau pažiūrėti laidos iki galo. Įkvėpimas buvo toks galingas, kad ties laidos viduriu jau lakstydavau krepšinio aikštelėje. Iš pradžių “nei Chicaga nei Florida, kiečiausia komanda buvo Vilniaus Statyba“. Vėliau jau kitos komandos užėmė pirmąsias vietas favoritų sąraše. Slapta pasvajodavau apie savo gimto miesto komandą, kad ir A lygoje…Ir apie bent vieną kraštietį NBA. Dažniausia svajose juo būdavau aš.

Realybė buvo kiek kitokia. Miesto komanda kapstėsi B lygos dugne, o aš mieliau rinkausi gatvės aikštelę, o ne degtininio atodūsio trenerius iš sporto centro. Metai bėgo ir štai ką turim: miesto komanda rodo neprastus rezultatus LKL, o vaikinas iš mano mokyklos prisibeldė ir į NBA duris. Žavu, pasakytų dešimtmetis aš. Viskas gerai, sakau dabartinis aš.

Ps. savo miesto komandos nuotraukos iš kapstymosi B lygoje neradau. Bet radau NBA duris veriančio Jono Valančiūno mokyklines nuotraukas. Visgi jo paties taip gerai neprisimenu. O ir vienoje aikštelėje taip pat nelakstėme (nebent buvo susikirtę kūno kultūros tvarkaraščiai).

read more »

20 kovo, 2012

Nusikalstama veikla Lietuvos kino studijoje

Prieš kelias dienas lankiausi Antakal/saulėtekyje. “Antakalnis man vasara yra…“ lyriškai traukia dainuojantis poetas. Antakal/saulėtekis mano namais buvo 4 metus, o studijų vieta visus 6. Jausmų šiam mikrorajonui turiu visą paletę, o ir įvykių čia nutiko pačių įvairiausių. Ką jau kalbėt apie visokius kitokius gyvenimo išgyvenimus, kuriems buvo lemta įvykti būnant čia. Nors mintyse ir buvo gimusi odė mano gyvenimui Antakalnyje, tačiau jai dar per anksti išvysti dienos šviesą. Tegu vysta nakties šviesoje. Viskam reikia (tam tikro) laiko.

Kaip ir minėjau prieš kelias dienas lankiausi Antakal/saulėtekyje ir nostalgiškai prisiminiau čia vykdytą nusikalstamąją veiklą. Saulėtekio paribyje matydamas griuvėsių krūvą ir dygstančius naujutėlaičius daugiabučius pirmakursis nė neįtaria, kad jis mato istorinę vietą. Vietą, kurioje yra gimę Lietuvos kino šedevrai ir visiški menkaverčiai niekalai. Vietą, kuri pritvinkusi kūrybiškumo, užsispyrimo, naivumo, drąsos, menkaverčio talento, genialaus talento…Kalbu apie (dabar jau buvusius) Lietuvos Kino studijos pastatus.

Pamenu, einant pro juos visada užplūsdavo keistas jausmas. Jų išorinis NE grožis dar labiau mistifikavo mintį, o kas gi ten dedasi viduje? O kas gi ten dėjosi? Nors tuo metu dar nežinojau jo likimo, tačiau visu kuo jaučiau, kad artėja paskutinioji. Ir ji atėjo.

Langai užsitraukė tada dar ne tokia madinga fanera, o pastatas apaugo tvora ir apsauginiais. Kur čia nusikalstama veikla, kurią paminėjau teksto pradžioje? Na, griauti istorinius pastatus ir vietoj jų daiginti žemos kokybės daugiabučius iš ties skamba, jei ne kaip nusikaltimas žmogiškumui, bet it nusikaltimas kūrybiškumui tai tikrai. Bet ne. Ne apie tai.

Destrukcinė pastato konservacija ir aiškus jo likimas sukūrė gandų pripildytą atmosferą, kad kažkas ten liko. Labai svarbaus. Gal net kažkoks lobis. Genialus neužbaigtas scenarijus. Gal kino kamera, gal mikrofonas, gal kėdė, o gal kūrybinis įkvėpimas ten tūno paliktas. Nepritekliaus kamuojamam saulėtekio studentui džiaugsmo teikė ir tas, ir tas, ir kitkas.

Lobio galimo buvimo sukelta įtampa darė milžinišką spaudimą. Neatlaikėm. Taigi vieną dieną nusprendėme įlysti į apleistus ir jau pradėtus griauti pastatus ir paieškoti išvardintų dalykų. Radom. Visų pirmą radom skylę tvoroje, o tada apleistiems pastatams būdingą niūrią nuotaiką. Vien dėl jos nesiūlau niekam tapti savanorišku benamiu ir gyventi negyvenamuose pastatuose – labai negeras jausmas. Ieškojimas virto patyrimu. Prisidėjo baimė, nes pro langą matėme kažką įtarinėjančius apsauginius. Tačiau baimė ir atmosferos slogumas kaip mat išnyko vos tik aptikome pirmuosius radinius.

Kažkas rado labai neblogą paveikslo rėmą, aš radau lipduką, kuris buvo panaudotas interjero papuošimui. Radom plakatą ir butaforinių vyšnių kalną. Radom kalną kostiumų – koncentracijos stovyklos kalinių drabužių. Šis radinys, ypač tokiame kontekste, paleido šiurpus per nugaras. Bet ne ilgam. Taip pat radau šiek tiek senų popierėlių ir kino juostos atplaišą.

 

read more »

3 vasario, 2010

Dianaloroidas pagimdė pirmąjį dešimtuką

ZzzzzzzzZzzzzzz ir išlindo nuotrauka. Tomas sako: eeeeeeeeee, polaroidą nusipirkai??? Sakau:  eeeee galima sakyti ir taip. Bet galima sakyti, kad Diana tapo Dianaloroidu. Palauk, tuoj pamatysi kas gavosi. Va:

read more »