Posts tagged ‘Palanga’

gegužės 1, 2012

Mažoji vasara

Užvakar buvau Palangoje. Savo noru. Naudojausi tarnybine padėtimi ir apsistojau universiteto viešbutyje. Kažkaip po protinių atostogų Rumunijoje (apie jas papasakosiu kai iššifruosiu savo užrašų knygelės gydytojo rašto receptus) tepraėjo 3 dienos ir…prireikė dar vienų.

Universiteto viešbutis yra įdomi vieta. Vieni sako, kad tai sukriošęs sovietinis palikimas, kurį reikia apleisti it kokį kolūkį. Kitiems atrodo, kad tai išskirtinis organizacijos pliusas.

Panašiai viskas ir yra. Iš lauko pastatas atrodo lyg sukriošęs sovietinis palikimas. Iš vidaus, tikrai neblogas organizacijos pliusas. O kad viešbutis yra universiteto byloja jo klaidūs koridoriai, laiptinės, praėjimai ir nuėjimai. Per dvi dienas taip ir negali suprasti kur tiksliai yra tavo kambarys ar išėjimas į lauką. Pastato evakuacinis planas primena Genyje ar Naminuke spausdintus labirintus – norisi pieštuku surasti teisingą kelią.

 

read more »

birželio 25, 2011

Breikas Lietuvoje (istoriniai kadrai)

Šimtus kartų skaičiau atsiminimus/pamąstymus apie tai, jog breikas Lietuvoje atsirado dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir kalba eina ne apie E. Sipavičiaus “Breikas valdo mus kaip mašinas”, o apie festivalius Šiauliuose, Kaune, o ypač Palangoje. Garsusis festivalis “Papūga”, kuris vienų nuomone buvo lietuviško breiko pradžių pradžia atrodė kažkoks utopinis praeities atspindys, apie kurį kažką, kažkur, kažkaip yra girdėję visi, tačiau to įvykio amžininkai, matyt, apie tai kalbėti jau nebenori, o jaunesnė karta, kaip seniausią atsiminimą gali nupasakoti nemažiau įspūdingą TOP FINT pradžią…

Nesigilinsiu į istorines peripetijas, visgi nesu šios srities didis ekspertas, tačiau pasidžiaugsiu netikėtu šios dienos atradimu. Visagalis youtube visai netikėtai ir nelauktai man pateikė visą ASORTI vaizdų iš (kaip šaltiniai teigia) pirmojo PAPŪGOS festivalio 1987 metais!!! Įmetu ir daugiau vaizdų iš Papūgos`88, Kauno festivalio ir t.t.

read more »

sausio 25, 2010

Šaltis, jūra ir muilo burbulai

Aną dieną, kažkada neseniai, gal savaitgalį o gal ir vakar, teko pabuvoti prie jūros. Gera nuo visko pabėgti ir žiūrėti kaip leido luitas muša kitą ledo luitą ir kaip trečias ledo luitas, kuris labiau panašus į šulinio dangtį, nemuša nieko o ramiai sau tai vegetuoja tai vėl pradeda šėlti. Pažiūrėjau aš į juos ir supratau kad gyvenimas yra baisiai painus reikalas. Nepatinka jis niekam kai pradeda regzti rezgalus, o kai eina kaip per sviestą tada norisi kad eitų kaip per margariną, o kai eina kaip per margariną pasiilgsti sviesto, taip ir gyveni visas riebaluotas ir nelaimingas. Bet ne apie tai čia šiandien susirinkom pakalbėt, tikrai ne apie sviesta ir margariną, o apie daug rimtesnius ir gilesnius dalykus- apie muilą.

Visiem ne paslaptis, man kol kas didoka paslaptis kodėl, bet šį savaitgalį Marijos žemę, Jėzaus dangų, ir mūsų Lietuvą nusiaubė nenusakomas šalčio kiekis. Paplojau rankom tai sužinojęs ir sukoręs trisšimtussuviršum kilometrų nuvažiavau prie jūros kad sužinočiau vieną seną dalyką, kuris davė man ramybę, bet vis tiek rupėjo išbandyt. O tas dalykas buvo materializuotas į tokį mat klausimą: O KAS GI BŪNA KAI PUTI MUILO BURBULUS KAI LAUKE MINUS DVIDEŠIMT. Taip, aš sužinojau tą atsakymą. Atsakymas labai pritrenkiantis ir netikėtas. Ogi būna muilo burbulai, tokie pat kaip ir prie plius dvidešimt. Jokių stebuklų, jokių netikėtumų, racionalioji plikoji žmogbeždžionė nugalėjo- svajonėms čia ne vieta…

rugsėjo 5, 2009

Apie dvigubą ekspoziją (vėl)

Apie dvigubą ekspoziciją šiek tiek jau pasakojau čia. Kaip jau minėjau tai dviejų sluoksnių kūrimas viename kadre. Visas įdomumas yra tame, jog realiai tie sluoksniai „gyvena atskirą gyvenimą“, o sujungus juos į vieną gaunamas įdomus, naujas, nenuspėjamas rezultatas. Dviguba ekspozicija dubliuoja erdvę ir tam tikrą laiko momentą. Teoriškai tą pačią erdvę galima dubliuoti kelis kartus, o laiko dubliuoti neįmanoma. Tos pačios erdvės idealus dubliavimas jokios prasmės neturi, tačiau užtenka šiek tiek kitaip pažvelgti į tą patį daiktą ir rezultatas tampa daug įdomesnis.

Radiatorius

read more »

rugpjūčio 21, 2009

Kai nelyja aš važiuoju dviračiu…

„Kai nelyja aš važiuoju dviračiu“, tokį užrašą pamatėme ant atviruko kai parsibeldę iš geležinkelio stoties barake valgėm makaronus. Nuaidėjo garsus, lengva ironija pagardintas juokas. Makaronai šildė skrandį, o visas kūnas dar jautė ką tik pasibaigusią kelionę. Kodėl šis užrašas pasirodė juokingas? Apie viską iš pradžių:

Traukinys į Kretingą Vilnių paliko 6:30. Žadint savo kvailą galvą teko 4:30, iš barako išmint apie 5:15. Brrrr, kokie tragiškai baisūs skaičiai kai suvoki jog jie apibūdina prabudimo laiką. Galva prabudo ties Radviliškiu ir tik tada supratau jog nepasiėmiau keleto gyvybiškai būtinų daiktų ir šiaip, išvažiavau su šlepečių tipo batais, kuriuos barake naudoju, nepatikėsit, kaip šlepetes. Gera pradžia.

read more »