Posts tagged ‘Paryžius’

15 rugsėjo, 2011

InterRail – kai nuo įspūdžių pertekliaus darosi bloga (4 dalis/13)

4 diena

Atostogų metu neįtikėtinai ankstyvas rytas ir itin skubi kelionė link Amsterdamo geležinkelio stoties nėra pats maloniausias potyris. Ypač ankstyvas rytas. Nors maršrutas buvo patikrintas, tačiau šiek tiek painiavos ir minimalios baimės pavėluoti buvo. Miestas budo po naktinės audros prievartavimų. Jis buvo šaltas ir alsavo baime (taip ir nežinau ar audra pakartotinai puolė miestą). Palikti Amsterdamą atrodė pats tinkamiausias metas ir nė nenujautėm, kad ši diena bus tikrojo spontaniško keliavimo diena.

Netrukus jau sėdėjome rytiniame traukinyje, o lengva snaudulį bei apniukusį dangų drumstė išlendančios saulės spinduliai bei pro langą lekiantys vaizdai: Haga, Roterdamas etc.

read more »

19 vasario, 2011

Je ne parle pas français!

Je ne parle pas français! šūkčiojau kelias dienas bastydamasis Paryžiaus gatvėse. Na gerai gal ir nešūkčiojau. Nors ir buvau apmokamas profesionaliai, bet mano fotografinė atmintis niekaip negalėjo atsiminti ant popieriaus niekada nematytos garsų išraiškos. Et. Tos kelios dienos Paryžiuje suveikė kaip geros dvi savaitės vasaros atostogų – aiškiai per mažai, bet ypatingai gaivinančiai ir galvoje pasidarė daug šviesiau. Kelionė RYANAIR iš pradžių atrodė kažkokia nepatikima. Kaip  gali pasitikėt pigiu daiktu? Tačiau viskas buvo gerai. Net ir faktas, kad šalia sėdėjo naujieji rusai su senstelėjusiais kazachais, kurie visą kelionę gėrė alų ir džiaugsmingai pirko RYANAIR loterijos bilietus ir žvengė iš Maironio ant 20 litų…Vienas rusas buvo kaip tas rusas iš filmo Rocknrolla, kas kėlė ypač didelį nepasitikėjimą jo personažu. O visa kita atmintyje liko kaip ypatingai keistas sapnas. Toks jausmas, kad buvojau ten ne kelias dienas, o gyvenau kelis metus. Atmintyje išnyra autobuso vairuotojas su berete, lyg senas draugas pataręs patogiai prisėsti prieš kelionę. Metro sutikti žmonių žvilgsniai, tokie prislėgti kasdienybės ir ignoruojantys dideles turistų akis (ne visų turistų akys buvo didelės (čia nėra jokio rasistinio užnugario, čia nuogas faktas)). Visuotinis atsipalaidavimas ir keista ramybė. Skubėjimas į niekur, lyg kompiuteriniame žaidime lankomi turistiniai objektai ir dedami pliusiukai nublanksta prieš nelogiškus ir nesuplanuotus pasivaikščiojimus nežinia kur ir nežinia kodėl. Kai pamatęs Triumfo arką pajauti kažkada skaitytų knygų herojų jausmus ir supranti, kad ir tavo garbinami rašytojai čia stovėjo ir matė tą patį. Kai viskas yra taip nauja, kad negali padaryti nei vienos nuotraukos, nes viskas atrodo nepakankamai vertinga kadrui ir tuo pačiu per daug vertinga gaišti laiką fotografavimo momentui, kai gali tą laiką išnaudoti siurbiant vaizdą pro akis į atmintį. Paskutinė naktis (dėl ankstaus skrydžio atsisakius hostelio) mieste su vynu matant po Eifeliu lakstančias žiurkes ir lyg iš siaubo filmo sutiktą vyrą su klouno kauke šokantį būriui girtų jaunuolių, tapo neužmirštama, atmintyje Paryžių sudėliojusia visai kitaip ir visai kitokį negu jis pasirodė per pirmąsias lankymo dienas. Esu įsitikinęs, kad čia atvyksiu dar ne kartą ir ne šešis, tačiau tuo pačiu galiu garantuoti, kad to paties jausmo, kokį patyriau šios kelionės metu, niekada nebepatirsiu, nes šis miestas per daug didelis ir didingas, kad jame kas nors kartotųsi.

Ps. Smagu buvo grįžti į Lietuvą, kai nuo pirmų akimirkų pajunti bekompromisę kovą už papildomus 50 ct atnešant ne tą arbatą kurią užsisakei arba autobuso keleivės priekaištus ir grasinimus vairuotojui, kuris stotelėje sustojo keliais metrais per toli. Juk tai taip reikšminga, kad reikia apkrauti savo galvas ir kentėti, nuolatos kentėti dėl visko…