Posts tagged ‘radiniai’

kovo 29, 2015

Akių kontaktas

Statybos techninis reglamentas nurodo, kad patalpų aukštis nuo grindų iki lubų turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Laikykime šį patarimą statistiniu viduriu, nes patalpų būna įvairių. Vienų lubos plaukus šiaušia į kadais madingą ežiuką, o kai kurių lubos taip aukštai, kad nė nekyla vaikiškas noras šoktelti ir pasiekti jas. Trys metrai yra geras aukštis. Beveik simbolinis. Lietuviai reglamentą galėtų pareguliuoti ir kilstelti normą dar penkiais centimetrais. Tada lubų aukštis būtų trys metrais penki centimetrai, būtent toks yra krepšinio krepšio aukštis, o tiksliau lanko. Nuo žemės.

Kadangi „užaugęs turėjau būti Saboniu“

read more »

Reklama
gruodžio 27, 2012

Palėpės radiniai #2

5 laisvos dienos gimtinėje kėlė fundamentalius klausimus: ar pavyks nustoti valgyti (šį įrašą kuriu trečią Kalėdų dieną vis dar krimsnodamas bankucheno liekanas) ir ar pavyks rasti naudingos veiklos taip ilgai užsibuvus vaikystės namuose. Kai pradėjau vykdyti kambario perstatymo darbus supratau –  popieriai prasti…

Klydau. Popieriai geri. Fotografiniai. Prisiminęs šūsnį fotografijų traukiau jas lauk iš palėpės ir mintinai žinodamas jų turinį radau savyje jėgų jomis dar kartą pasimėgauti. Tarp mėgstamiausių – dar jauno gražuolio A. Sabonio viražai aikštelėje ir už jos ribų, visada juoką sukeliantis Tautvydo Meškonio jaunystės portretas ir vieno iš vaikystės dievų, Atlanta Hawks simbolio, Dominique Wilkins skrydžiai Vilniaus sporto rūmuose (retas kuris žino šią istoriją, kaip Atlanta Hawks keliavo po Sovietų Sąjungą ir Tbilisyje, Vilniuje bei Maskvoje kovėsi su SSRS rinktine. Seriją laimėjo 2:1).

1

read more »

kovo 20, 2012

Nusikalstama veikla Lietuvos kino studijoje

Prieš kelias dienas lankiausi Antakal/saulėtekyje. “Antakalnis man vasara yra…“ lyriškai traukia dainuojantis poetas. Antakal/saulėtekis mano namais buvo 4 metus, o studijų vieta visus 6. Jausmų šiam mikrorajonui turiu visą paletę, o ir įvykių čia nutiko pačių įvairiausių. Ką jau kalbėt apie visokius kitokius gyvenimo išgyvenimus, kuriems buvo lemta įvykti būnant čia. Nors mintyse ir buvo gimusi odė mano gyvenimui Antakalnyje, tačiau jai dar per anksti išvysti dienos šviesą. Tegu vysta nakties šviesoje. Viskam reikia (tam tikro) laiko.

Kaip ir minėjau prieš kelias dienas lankiausi Antakal/saulėtekyje ir nostalgiškai prisiminiau čia vykdytą nusikalstamąją veiklą. Saulėtekio paribyje matydamas griuvėsių krūvą ir dygstančius naujutėlaičius daugiabučius pirmakursis nė neįtaria, kad jis mato istorinę vietą. Vietą, kurioje yra gimę Lietuvos kino šedevrai ir visiški menkaverčiai niekalai. Vietą, kuri pritvinkusi kūrybiškumo, užsispyrimo, naivumo, drąsos, menkaverčio talento, genialaus talento…Kalbu apie (dabar jau buvusius) Lietuvos Kino studijos pastatus.

Pamenu, einant pro juos visada užplūsdavo keistas jausmas. Jų išorinis NE grožis dar labiau mistifikavo mintį, o kas gi ten dedasi viduje? O kas gi ten dėjosi? Nors tuo metu dar nežinojau jo likimo, tačiau visu kuo jaučiau, kad artėja paskutinioji. Ir ji atėjo.

Langai užsitraukė tada dar ne tokia madinga fanera, o pastatas apaugo tvora ir apsauginiais. Kur čia nusikalstama veikla, kurią paminėjau teksto pradžioje? Na, griauti istorinius pastatus ir vietoj jų daiginti žemos kokybės daugiabučius iš ties skamba, jei ne kaip nusikaltimas žmogiškumui, bet it nusikaltimas kūrybiškumui tai tikrai. Bet ne. Ne apie tai.

Destrukcinė pastato konservacija ir aiškus jo likimas sukūrė gandų pripildytą atmosferą, kad kažkas ten liko. Labai svarbaus. Gal net kažkoks lobis. Genialus neužbaigtas scenarijus. Gal kino kamera, gal mikrofonas, gal kėdė, o gal kūrybinis įkvėpimas ten tūno paliktas. Nepritekliaus kamuojamam saulėtekio studentui džiaugsmo teikė ir tas, ir tas, ir kitkas.

Lobio galimo buvimo sukelta įtampa darė milžinišką spaudimą. Neatlaikėm. Taigi vieną dieną nusprendėme įlysti į apleistus ir jau pradėtus griauti pastatus ir paieškoti išvardintų dalykų. Radom. Visų pirmą radom skylę tvoroje, o tada apleistiems pastatams būdingą niūrią nuotaiką. Vien dėl jos nesiūlau niekam tapti savanorišku benamiu ir gyventi negyvenamuose pastatuose – labai negeras jausmas. Ieškojimas virto patyrimu. Prisidėjo baimė, nes pro langą matėme kažką įtarinėjančius apsauginius. Tačiau baimė ir atmosferos slogumas kaip mat išnyko vos tik aptikome pirmuosius radinius.

Kažkas rado labai neblogą paveikslo rėmą, aš radau lipduką, kuris buvo panaudotas interjero papuošimui. Radom plakatą ir butaforinių vyšnių kalną. Radom kalną kostiumų – koncentracijos stovyklos kalinių drabužių. Šis radinys, ypač tokiame kontekste, paleido šiurpus per nugaras. Bet ne ilgam. Taip pat radau šiek tiek senų popierėlių ir kino juostos atplaišą.

 

read more »

liepos 8, 2010

Mano pirmasis kompaktinis diskas

Kažkaip netikėtai prisiminiau senas dainas ir grupes kurios džiugino mane vaikystėje. Kai kurios (dėl įvairių priežasčių) atmintyje įsirėžusios ypač stipriai. Ar pamenat tuos laikus kuomet CD buvo kažkoks nesuvokiamas stebuklas. Turėti CD buvo lygis, visi juos saugojo kaip savo ataugas, sklandė įvairūs gandai apie CD priežiūrą: plovimas po nekietu, mažai geležies turinčiu vandeniu ir t.t. Savo pirmąjį CD aš radau mašinoje. Draugo tėtis užsiiminėjo tuo laiku ypač populiariu verslu – naudotų automobilių prekyba. Viename iš jų ir radau pirmąjį ir tikrai labia vykusį CD, kuris ir pradėjo mano didžiąją CD kolekciją. Tai buvo Beastie Boys ILL communication.

Štai pora mėgstamiausių dainų iš šio CD:

Ai tiesa, tuose automobiliuose rasdavome visko. Iš pradžių tie kalnai porno žurnalų kėlė juoką, vėliau nebe. Vienas įdomiausių radinių – ledo ritulio „šaiba“, kuri buvo išsaugota ir žiemą atidaryta laikina, vietinė ir labai trumpalaikė kiemo ledo ritulio lyga.