Posts tagged ‘ryanair’

24 liepos, 2013

Nulis ONG, visa Sicilija ir tobulas magnifico

Prieš skrydį nesi tikras tik dėl paskutinės teksto pavadinimo dedamosios. Po skrydžio nesi tikras ar jau norėjai viską apibendrinti ir išguldyt į vientisą tekstą. Nenorėjau, tad palieku pieštuku aštuonias vizito Sicilijoje dienas tepliotas mintis apie viską kas tuo metu atrodė svarbu beveik neredaguotas.

“Vis dar Kaunas. Rajonas tai tikrai. Stiurdai daug sau leidžia. Turbūt natural, tokia tad jau ta skrydžio kryptis. Lietuviai į atostogas vežasi tiek vaikų, kiek statistiniai emigrantai skraidinasi į UK cigarečių blokų. Ir kitaip nei ką tik minėtieji, aprašomieji turistiškai ir itin merkantiliai nusiteikę keleiviai atostogoms išmainytus eurus maino čia pat, virš Lenkijos –perka ir hot dog ir kavos ir ko tik nori arba nenori, bet vaikai nori.”

“Italijoje kainodara nepaprastai paprasta – 4.73 arba turi lygiai, per mažai netinka, per daug grąžos nesitikėk. Kaip ir dušai už eurą ar staliukas už penkis. Akivaizdu, kad tuos papildomus centus plėšia neturtėliai, karma jiems už tai sėkmės neneša, akivaizdu dar kartą. Netgi trečio negaila – akivaizdu.”

“Kai būtų naudinga (mums), tai 15 min nevėluoja, o kai lauki 30 min prieš, tada neatvažiuoja laiku ir dar vėluoja papildomai 10 min. Pats kaltas.”

“Tikslas pasiektas. Šventoji, t.y. San Vito lo Capo, mėlynos paplūdimio vėliavos ir Allesandro iš Airbnb apartamentai su washing machine in the kitchen priešaky.”

„Tos poilsio dienos vienodėja kaip ir kasdieniai plius 35 celsijaus. It baseinas jūros vanduo bei ritualas gulėti–mirkti susijungia į vieną ilgą puikią atostoGOS dieną ir tik žaismingi pokštai paįvairina tokią itin ilgai lauktą smegenų nugesinimo ir atsiribojimo nuo pasaulio oazę. Vienas paįvairinimų iš antro aukšto kritęs vaikas (ant prabangių marmurinių grindų). O tada jau 118 meta ragelį, nes kalba tik itališkai. Ir bėgi, bėgi nežinia kur, kaip kad bėgtų Prancūzas Širvintose 4.50 ryte, nors atrodo, kad naktis.. Ieškai stebuklo ir stebuklas čia pat, už kampo su pilku pasatu. Stebuklo vardas, hm…. Stebuklo tautybė – italas. Stebuklas, nes tas italas kalba angliškai (mat gyveno JAV) ir turi draugelį, kuris kalba vokiškai ir turi mašiną. Sėkmė nesėkmės akivaizdoje.“

„Dienos varia pasimiršta ir grįžtama į narciziškai nusitekusių vyrų ir gražuolių arba norinčių būti gražuolėmis pilną pliažą.“

 Sicilija

read more »

12 rugsėjo, 2011

InterRail – kai nuo įspūdžių pertekliaus darosi bloga (1 dalis/13)

Turiu tokią savybę ką nors sugalvoti, o po to užmesti tą mintį už sofos. Taip nutinka ne dėl to, kad tingisi įgyvendinti idėjas (nors būna ir taip), o dėl to, kad idėjos vietą užima kita idėja, po to dar kita, po to dar viena…

Idėja keliauti traukiniais galvoje gyveno seniai, gal nuo kokio pirmo kurso, tačiau būtent šiemet mažiausiai apie tai galvojau ir mažiausia kažką planavau. Taigi, šiemet ir išvažiavau.

Pirminis kelionės planas buvo aiškus – pamatyti kuo daugiau. Visgi toks planas netiko. Reikėjo naujo plano – konkretaus, aiškaus su visais grafikais (ypač Ganto). Galutinis planas galvoje (ir minimaliai ant popieriaus) sugulė beveik Joninių naktį, likus 2 dienoms iki išvažiavo.

Planas: aplankyti draugę Amsterdame, aplankyti draugę Grenoblyje, aplankyti Venecijos bienalę, aplankyti Prancūzijos pietus, aplankyti Pompidou muziejų (principo reikalas). Visa kita tebūnie malonūs siurprizai.

Siurprizai: Ryanair bilietas į Bremeną už 3 litus ir proga gerai apmąstyti kuprinės turinį bei kelionės starto vietą. Siurprizas numerisdu – maždaug ties Molėtais gimusi išganinga projekto idėja, kuria patikėjo ne tik bendrakeleivė, bet ir InterRail marketingo skyriaus vadovė. Siurprizų rezultatas: Amsterdame laukė du InterRail`o Global pasai ir galimybė startuoti praleidžiant visų InterRail`intojų prakeiktą Lenkiją.

Taigi, sujungus į vakarų pusę nuslinkusį starto tašką su plano padiktuotais taškais bei netikėtais siurprizais, žemėlapyje gauname žirafos atvaizdą ir kalną gražiausių atsiminimų iš aplankytų vietų. Google map`sas antrina, kad iš viso buvo įveikta daugiau nei 6000 kilometrų (tik traukiniais, be skrydžio lėktuvu!).

read more »

19 vasario, 2011

Je ne parle pas français!

Je ne parle pas français! šūkčiojau kelias dienas bastydamasis Paryžiaus gatvėse. Na gerai gal ir nešūkčiojau. Nors ir buvau apmokamas profesionaliai, bet mano fotografinė atmintis niekaip negalėjo atsiminti ant popieriaus niekada nematytos garsų išraiškos. Et. Tos kelios dienos Paryžiuje suveikė kaip geros dvi savaitės vasaros atostogų – aiškiai per mažai, bet ypatingai gaivinančiai ir galvoje pasidarė daug šviesiau. Kelionė RYANAIR iš pradžių atrodė kažkokia nepatikima. Kaip  gali pasitikėt pigiu daiktu? Tačiau viskas buvo gerai. Net ir faktas, kad šalia sėdėjo naujieji rusai su senstelėjusiais kazachais, kurie visą kelionę gėrė alų ir džiaugsmingai pirko RYANAIR loterijos bilietus ir žvengė iš Maironio ant 20 litų…Vienas rusas buvo kaip tas rusas iš filmo Rocknrolla, kas kėlė ypač didelį nepasitikėjimą jo personažu. O visa kita atmintyje liko kaip ypatingai keistas sapnas. Toks jausmas, kad buvojau ten ne kelias dienas, o gyvenau kelis metus. Atmintyje išnyra autobuso vairuotojas su berete, lyg senas draugas pataręs patogiai prisėsti prieš kelionę. Metro sutikti žmonių žvilgsniai, tokie prislėgti kasdienybės ir ignoruojantys dideles turistų akis (ne visų turistų akys buvo didelės (čia nėra jokio rasistinio užnugario, čia nuogas faktas)). Visuotinis atsipalaidavimas ir keista ramybė. Skubėjimas į niekur, lyg kompiuteriniame žaidime lankomi turistiniai objektai ir dedami pliusiukai nublanksta prieš nelogiškus ir nesuplanuotus pasivaikščiojimus nežinia kur ir nežinia kodėl. Kai pamatęs Triumfo arką pajauti kažkada skaitytų knygų herojų jausmus ir supranti, kad ir tavo garbinami rašytojai čia stovėjo ir matė tą patį. Kai viskas yra taip nauja, kad negali padaryti nei vienos nuotraukos, nes viskas atrodo nepakankamai vertinga kadrui ir tuo pačiu per daug vertinga gaišti laiką fotografavimo momentui, kai gali tą laiką išnaudoti siurbiant vaizdą pro akis į atmintį. Paskutinė naktis (dėl ankstaus skrydžio atsisakius hostelio) mieste su vynu matant po Eifeliu lakstančias žiurkes ir lyg iš siaubo filmo sutiktą vyrą su klouno kauke šokantį būriui girtų jaunuolių, tapo neužmirštama, atmintyje Paryžių sudėliojusia visai kitaip ir visai kitokį negu jis pasirodė per pirmąsias lankymo dienas. Esu įsitikinęs, kad čia atvyksiu dar ne kartą ir ne šešis, tačiau tuo pačiu galiu garantuoti, kad to paties jausmo, kokį patyriau šios kelionės metu, niekada nebepatirsiu, nes šis miestas per daug didelis ir didingas, kad jame kas nors kartotųsi.

Ps. Smagu buvo grįžti į Lietuvą, kai nuo pirmų akimirkų pajunti bekompromisę kovą už papildomus 50 ct atnešant ne tą arbatą kurią užsisakei arba autobuso keleivės priekaištus ir grasinimus vairuotojui, kuris stotelėje sustojo keliais metrais per toli. Juk tai taip reikšminga, kad reikia apkrauti savo galvas ir kentėti, nuolatos kentėti dėl visko…