Posts tagged ‘šaltis’

31 sausio, 2010

Pietų valgymo daina

Praeitą savaitę, siaučiant šalčiams šalčiauskams nusprendžiau per pietus niekur neiti, o valgyti darbe, tiesiai iš plastikinės dėžutės, saugančios krūvą namudinių sumuštinių. Tam kad valgymo procesas vyktų daug sklandžiau pradėjau ieškoti maisto ausims bei vitaminų akims. Taigi, kaip ir pridera pagal suformuotus poreikius nėriau į medžioklę. Medžioklei pasirinktas tinkamiausias plotas- youtube. Nors pagrindinis tikslas buvo sumedžioti kažką, tačiau tikrai nesitikėjau jog medžioklė pavyks taip tiksliai ir pirmi dainos akordai bei išgirsti žodžiai ne tik kad privertė mano kramtančią burną išsišiepti, bet juokui panaudoti ir balso stygų siunčiamas garso bangas. Miela daina, labai tinkanti pietums. Vėliau aš ją paklausiau dar kelis kartus, grįžęs namo dar keliolika kartų. Patiko. Kažkuo patraukė. Aišku šypseną sukėlė atlikėjos dainavimas prancūziškai ir jeigu ji šia kalba dainuoja taip pat kaip ir angliškai tada šypsena kyla dar didesnė, bet…dešimtbalėje sistemoje šią dainą vertinčiau pliusu.

Tiesa, penktadienį žengiant žingsnį link kokios nors įstaigos su alumi/vynu ir ramybe pro šalį pralėkė pati šios dainos atlikėja ir galėčiau pasidžiaugt už tai jog ji turi apgamą ant veido pagal kurį įmanomą ją atpažinti. Na juk madinga girtis jog ten kažkur, kažkada, kažkaip mačiau kažką, gal žvaigždę, gal ne… : )

26 sausio, 2010

Ir dar šiek tiek apie speigą autobuse…

Tęsiant šalčio temą… Papasakosiu šiandieninės kelionės į darbą užkulisius. Visi juk mėgsta užkulisius ir slaptas istorijas. Taip taip, aš esu toks žvaigždė jog mano užkulisiai yra patys įdomiausi pasaulyje ir aš važinėju personaliniu autobusu ir stotelėse priimu tik tuos keleivius kurie man patinka. Taigi šiandien važiavau tokiu personaliniu autobusu jog esant minusdvidešimt lauke autobusas pats suprato jog durys nereikalingose stotelėse gali ir neatsidaryti ir tik galingi keleivių spyriai priversdavo jas bent truputį atsiverti. Vėliau jas užsiverti priversdavo tik vairuotojas, deja ne mygtuko paspaudimu o savo atėjimu ir manualiniu-rankiniu būdu vyriškai trukteldamas suspardytas duris. Juokinga ryte matyt kaip vairuotojas tuo pačiu dirba ir durininku. Vargšas dabar turbūt guli lovoje ir keikiasi, guodžiasi savo žmonai, kuriai visa tai mažiau rūpi nei tau.

Viva Vilniaus autobusų parkas, muziejus ant ratų…

25 sausio, 2010

Šaltis, jūra ir muilo burbulai

Aną dieną, kažkada neseniai, gal savaitgalį o gal ir vakar, teko pabuvoti prie jūros. Gera nuo visko pabėgti ir žiūrėti kaip leido luitas muša kitą ledo luitą ir kaip trečias ledo luitas, kuris labiau panašus į šulinio dangtį, nemuša nieko o ramiai sau tai vegetuoja tai vėl pradeda šėlti. Pažiūrėjau aš į juos ir supratau kad gyvenimas yra baisiai painus reikalas. Nepatinka jis niekam kai pradeda regzti rezgalus, o kai eina kaip per sviestą tada norisi kad eitų kaip per margariną, o kai eina kaip per margariną pasiilgsti sviesto, taip ir gyveni visas riebaluotas ir nelaimingas. Bet ne apie tai čia šiandien susirinkom pakalbėt, tikrai ne apie sviesta ir margariną, o apie daug rimtesnius ir gilesnius dalykus- apie muilą.

Visiem ne paslaptis, man kol kas didoka paslaptis kodėl, bet šį savaitgalį Marijos žemę, Jėzaus dangų, ir mūsų Lietuvą nusiaubė nenusakomas šalčio kiekis. Paplojau rankom tai sužinojęs ir sukoręs trisšimtussuviršum kilometrų nuvažiavau prie jūros kad sužinočiau vieną seną dalyką, kuris davė man ramybę, bet vis tiek rupėjo išbandyt. O tas dalykas buvo materializuotas į tokį mat klausimą: O KAS GI BŪNA KAI PUTI MUILO BURBULUS KAI LAUKE MINUS DVIDEŠIMT. Taip, aš sužinojau tą atsakymą. Atsakymas labai pritrenkiantis ir netikėtas. Ogi būna muilo burbulai, tokie pat kaip ir prie plius dvidešimt. Jokių stebuklų, jokių netikėtumų, racionalioji plikoji žmogbeždžionė nugalėjo- svajonėms čia ne vieta…