Posts tagged ‘turgus’

24 gruodžio, 2013

Kalvarijų (turgaus) (pirkimo) kryžiaus keliai

Vilnius turi savo Kalvarijos arba Golgotos kalną (vardas kalno ant kurio buvo nukryžiuotas legendinis Jėzus Kristus). Tas pats Vilnius turi Kalvarijų turgų, kuriame kartais jautiesi kaip jaučiasi keliais kryžiaus kelią einanti aštuoniasdešimtmetė. Arba nesijauti, nes nė nenutuoki kaip ji jaučiasi. Visaip būna.

Visaip būna ir kai turguj (kam? naudininkas) suteiki mistifikuotą galią parduoti tai, ko nerandi kituose prekybos taškuose. Turgaus reikšmės nykimas lyg ir sufleruotų, kad praktiškai viską gali įsigyti kituose prekybos taškuose, tad pirmą sakinį reiktų patikslinti: „kai nerandi už tokią kainą, kurią norėtum mokėti“…

Visgi į kainą dažnai pamirštame įskaičiuoti ir daugiau dedamųjų nei vien tik banaliąją skaičiaus išraišką ant žalio, gelsvo ar balto rombo formos lipduko. O kur dar visa eilė veiksmų bei poveiksmių, žingsnių bei tiptopų, kuriais nukeliauji iki galutinio sandorio sudarymo.

Praeitą sekmadienį, dėdamas žingsnį po žingsnio, keliavau pirkti pakaitalo susidėvėjusiam Iphone pakrovėjo laidui. Beveik 70 litų už laido gabalą (oficialiuose šaltiniuose), kuris tarnaus max 2 metus atrodė nepriimtina kaina, tad rinkausi turgaus alternatyvą. Alternatyvų buvo ir daugiau, o ir pačią kelionę bei veiksmų seką galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines ir vieną šalutinę temą. Pagrindinės: a. prekeivio pasirinkimas ir b. sandorio legitimumo bei prekių kokybės išskirtinumo argumentacija. Šalutinė:  c. vinilinių plokštelių įsigijimas.

 show_foto

read more »

30 gegužės, 2009

Apie ledus ir dar kai ką…

Pagaliau atostogos. Grįžau į gimtinę atsipūsti. Gera pūsti. Smegenys atsigaus, o kas toliau bus matyt vėliau. Šiandien atsikėlęs pamačiau jog už lango gražus oras ir…užsimaniau ledų. Mano vaikystės svajonių-kooperatyvinių-pilstomų ledų galima nusipirkti vienintelėje vietoje – sename gerame turguje. Šiaip esu baisiai tingi asmenybė, bet šį kart suveikė  nostalgija ir net nepusryčiavęs išskubėjau į turgų.

Eiti apie keturiasdešimt minučių. Po kurio laiko pradėjau keikti save, bet pasiguodžiau tuo kad galėsiu pasižvalgyti ir galbūt nusipirksiu kokių senų knygų. Ši mintis man taip patiko, jog atėjęs į turgų pasukau link knygų, ledus atidėjau. Knygų nebuvo.

Buvo daug plokštelių. Peržiūrėjau – nieko gero.

Taip pat buvo daug dviračių. Keli patiko. Labai patiko vienas. Senas, toks kokio noriu. Apžiūrėjau ir nuėjau link ledų. Bet nusprendžiau grįžt ir dar kartą apžiūrėti dviratį. Patiko dar kartą. Nuėjau į savo mėgiamą rūbų išparduotuvę ir vis dar galvodamas apie dviratį nusipirkau kažkokia man visai neraikalingą maikutę. Grįžau, apžiūrėjau dviratį- patiko.  Pasisukiojau turguje pirmyn, atgal, grįžau prie dviračio, po galais, patiko man jis. Paklausiau pardavėjo keleto kvailų klausimų, pvz.kaip perjunginėt pavaras, ir man jo atsakymai patiko. Namo parmyniau greit. Ledų taip ir nenusipirkau, bet dviratis dabar patinka man mano garaže.

Koks šios dienos moralas?Turbūt nereikia eiti į turgų. Taip pat supratau jog būčiau prastas budistas, nes daiktų troškimas kartais ima ir nugali mane. Tikrai žinau, jeigu būčiau nepirkęs to dviračio dar ilgai būčiau apie jį galvojęs ir gailėjęsis. Dabar viskas gerai. Visi kas važinėja dviračiais yra mano draugai. : )

13 gegužės, 2009

Kalvarijų turgaus perlai

Kalvarijų turgus. Įdomi vieta. TIKRAI! Tokia jau ta mano prigimtis, domėtis įvairiais sendaikčiais, todėl karts nuo karto aplankau šį turgų (red. būtent tą skyrių kuriame prekiauja sendaikčiais).

Jausmas būna dvejopas: visų pirma atradimo džiaugsmas radus kažką itin vertingo, tada lengvas susierzinimas bandant susitart dėl kainos, nes dažniausia pardavėjai dvejoja ne tik dėl kainos, bet ir dėl šnekamosios kalbos ir vidinėje pardavėjo kovoje pirkėjas būna primirštamas. Nieko tokio. Visgi įsigijus kažką dar ilgai bandai surasti „kas čia negerai“, bet visgi dažniausia argumentas „kažkas negerai“ yra pardavėjų pusėje (turima omeniu jų gyvenimo peripetijas), todėl galiu džiaugtis pigiai įsigytais niekniekiais ir didniekiais.  Bet šį kart ne apie tai… O apie ką?

Šį kartą pasigilinsiu į itin paviršutiniškus dalykus ir aptarsiu iš gan slogaus ir niūraus Kalvarijų turgaus atsineštus įdomius ir linksmus pastebėjimus. Taip, jie parduoda viską. Viską tiesiogine to žodžio prasme. Tokia tiesiogine, kad kai kurios prekės sukėlė ne tik nuostabą, bet ir isterišką juoką. Taigi, išvardinsiu keletą įdomesnių daiktų, kuriuos bandė prastumti kalvarijiečiai:

a)      Dulkių siurblio vamzdis (tas lankstusis). Visų pirma vamzdis buvo akivaizdžiai senas ir sudėvėtas, antra – velniai žino kokiam dulkių siurbliui jis tinka, trečia – pardavėjas pardavinėjo TIK vamzdį, vaikščiojo jį pasikabinęs ant kaklo ir visiems primigtinai jį siūlė. Taip tęsėsi maždaug mėnesį. Vėliau pardavėjas ir vamzdis kažkur dingo. Matyt kažkas nupirko juos abu.

b)      Tualeto dangtis. Be proto senas. Be proto sudėvėtas. Rožinis! Be komentarų.

c)      Iškarpos iš pornografinių žurnalų su nuogomis moterimis įrėmintos į paveikslų/nuotraukų rėmus. Čia naujausias mados klyksmas, prieš kelias dienas tokių mačiau net pas kelis pardavėjus.

d)      Kompiuterinės klaviatūros mikroschema. Tai aišku, kai klaviatūros šiais laikais praktiškai neįperkamos tai mikroschema yra pirmas žingsnis link nuosavo išsvajotojo personalinio kompiuterio.

e)      Vienas batų raištelis. Teisingai mąsto žmonės. Kas per nesąmonė kad visada reikia pirkti du raištelius, netgi jeigu tau reikia vieno. Čia galbūt yra sėkmingo verslo užuomazga.

f)        Sulūžusios žaislinių vaikiškų mobiliųjų telefonų imitacijos. Keista? Bet dar keisčiau jog jos buvo pardavinėjamos kartu su tikrais (padėvėtais/neabejotinai vogtais) mobiliaisiais telefonais!

g)      Sena, seno kompiuterio dėžė (be paties kompiuterio viduje). Na gaaaaaal ir jai galima rasti paskirtį. Pavyzdžiui stilinga spintelė mažoms smulkmenėlėms. Ką aš čia bandau apgaut…

h)      Sena surūdijusi pačiūža (viena!). Paklausus „o kur antra?“ atsakymas nebuvo gautas. Matyt užtenka ir vienos. O gal ji skirta vienakojam žmogui. Turbūt turguje veikia bendra kompanija, kuri kitame filiale vieną batų raištelį prastūminėjo.

i)        Paauglės nuotrauka. Eilinė, buitinė nuotrauka. Iš tikrųjų labiau liūdna nei juokinga. Padariau prielaidą jog tokie eksponatai gali būti pardavinėjami apiplėšus butą, nes iš pardavėjo išvaizdos abejočiau ar ta paauglė su juo susijusi. Tokiu atveju rasti savo ar savo draugės nuotrauką kaip prekę yra mažų mažiausia NEMALONU.

Šiam kartui tiek 🙂

Turgus