Posts tagged ‘Utena’

balandžio 6, 2015

Alfonsas Nyka – Niliūnas: Dienoraščio fragmentai 1938 – 1975

Senelis prie Kūčių stalo skaitydavo ištrauką iš maldaknygės. Tiksliai nežinau kokios, sunku buvo atsekti. Nelabai ir rūpėjo. Skaitydavo lėtai, didingai, taupydamas kiekvieną žodį. O gal tiesiog prastai matė, dėl to nebuvo kur skubėti. Skaitė po puslapį ar tris kasmet. Šioje vietoje taupė. Kuo daugiau puslapių liks maldaknygėje, tuo daugiau Kūčių ir skaitymų lauks ateityje. Taupymas, deja, nepadėjo.

Taupus maldaknygės skaitymas sukūrė jaukią tradiciją, intymų ir pagarbų santykį su skaitomu tekstu. Nieko panašaus nesugebėjo atkurti skaitymą perėmę giminaičiai. Kažkaip panašiai skaičiau Nykos – Niliūno dienoraščius. Buvo keista, bet ši knyga tapo ta knyga, kurios puslapius, pastraipas, sakinius taupiau. Svarbiausia buvo skaityti nepervargus, kad tik nuovargis neverstų puslapių robotiškai sunkiai ar peteliškiškai per daug lengvai. Nors buvo visaip.

Tradiciškai rinkau ištraukas, nors praktiškai kiekvienas sakinys vertas būti čia, kaip kad esantys čia buvo braukiami gan atsitiktinai ir, kaip visada, labai akimirkiškai.

Maloniausia buvo su autoriumi klaidžioti po pažįstamas vietas. Ne tik Kalinausko gatve ar Gedimino prospektu Vilniuje.

read more »

Reklama
kovo 1, 2013

Atvažiavau 11-tas

Vidurdienį iš sekmadienio į sekmadienį magistralinį kelią A-14 (Vilnius – Utena) įveikiau gal kokį penkišimtąjį kartą. O gal daugiau. O gal ir nedaugiau. Reiktų tikslesnių kalkuliacijų. Kalkuliacijų nepateiksiu – su skaičiais nebedraugauju nuo 9-tos klasės. Iki tol draugystė buvo stipri ir daug žadanti.

Nors regioniniai keliai buvo provėžoti ir teko ypatingai prisibijoti sniego liežuvių, tačiau baimės kilo ne laiku ir ne vietoj – čia juk magistralinis kelias! Legenda byloja, kad tokiu jis tapo 1987 metais sujungus senąjį ir naująjį kelio ruožus. Nors netrukus pateikiamas faktas niekaip negali būti teisingas, tačiau kažkaip tikiu, kad prisimenu tą senąjį kelio ruožą.

Egzistuoja legenda apie kelyje retkarčiais išnyrančias betonines atkarpas (bent kartą važiavęs žino apie ką aš). Kaip teigia (viena) legenda, greičiausia betoninės atkarpos čia atsirado kaip slaptas sovietų lėktuvų nusileidimo takas. Kita legendos interpretacija kalba apie betoną, kaip tankų žygį atlaikančią medžiagą. Abi istorijos abejotinos, bet pakankamai žaismingos ir galvojant apie magistralinių kelių fanų klubą – taikliai maskulistinės.

Visgi nei su viena iš šių legendų didesnio asmeninio santykio neturiu. Labiausia kas stringa į atmintį šiame kelyje, tai šalutiniai keliai ir miško takeliai, žvyrkeliai ir posūkiai kuriais visą vaikystę pravažinėjau keliaudamas su seneliu po vienkiemius, trikiemius, bažnytkaimius, cerkviakaimius ir pijokkaimius.

moskvich-412-03Kelionių būta tiek daug, kad per jas atradau (arba įgijau) keliavimo džiaugsmą. Tą, tokį tikrą. O gal jį visada ir turėjau. O gal tai ne džiaugsmas, o paprasčiausias smalsumas. O gal nepaprastas smalsumas. Kuo skiriasi paprastas ir nepaprastas smalsumas? Tas visuotinas keliavimo ir matymo džiaugsmas suformavo tokį esminį keliavimo jausmą, kad man vienodai įdomus ir visaip kaip nuostabus yra ir Turmantas, ir Jēkabpils, ir Londonas, ir Sėkešfegėrvaras.

Taigi, tose magistraliniu keliu markiruotose kelionėse ne tik mėgaudavausi vaizdiniais malonumais, ar pirštu-įsivaizduojamu lazeriu kirsdavau pušis, beržus, klevus, skaičiuodavau pakelės kuoliukus ar žaisdavau piršto slalomą tarp punktyrinių kelio juostų. Pradėjęs žaisti ralį tėčio bendradarbio tamsiai mėlyname Žigulyje, vėliau ralį žaidžiau praktiškai kiekvienoje kelionėje.

read more »

vasario 24, 2012

Susitikimas su savimi po penkiolikos metų

Kas klojo šio šaligatvio plyteles? Kiek žmonių yra ėję šiuo šaligatviu? Kur jie ėjo? Ar jie buvo geri žmonės? O kas buvo šioje vietoje prieš penkis šimtus metų, o prieš penkis tūkstančius? Įdomu, ar yra šaligatvyje tokia vieta, ant kurios niekas niekada dar nėra užlipęs? Tiesiog, nepataikė ir tiek. Ir ar galėčiau radęs tą vietą ant jos užlipti? O kaip atrodys šis šaligatvis, gatvė, miestas…po 100 metų? O kaip viskas atrodys po 10 metų?

Pamenu, beveik kasdien apie tai galvodavau mindamas tą patį, gana tolimą, kelią iki mokyklos. Apie tai galvodavau eidamas vienas. Einant su kompanija galvoti nėra kada – reikia veikti. Ir štai, visai neseniai eidamas ta pačia gatve atsidūriau laiko mašinoje. Visai netikėtai susitikau save prieš penkiolika metų. O gal tas mano vaikystės aš sutiko mane po penkiolikos metų. Kad ir kaip beapsuksi, bet faktas akivaizdus, prieš pora dienų turėjau progą pasikalbėti su savimi vaikystėje ir pagaliau atsakyti į tą ne vieną kartą keltą klausimą “kaip gi atrodo šis šaligatvis, ši gatvė, šis miestas po maždaug penkiolikos metų“.

Apie viską nuo pradžių. Grįžęs į gimtinę nusprendžiau pasivaikščioti ir netikėtai tam skyriau kelias valandas ir dar labiau netikėtai pasirinkau kelias skirtingų gyvenimo etapų trajektorijas. Netyčia. Neplanavau.

 

 

read more »

gegužės 9, 2010

Pirmasis (nesėkmingas) tranzavimas

Šiandien kelyje mačiau kelis tranzuojančius jaunuolius ir prisiminiau savo tranzavimo patirtį. Tiksliau – patį pirmą kartą kuomet tranzavau. Tai buvo maždaug 1998 metai su draugais keliavome…na gerai, patikslinsiu, tai buvo maždaug 6 klasė ir su draugais keliavome tiesiai iš pamokų, kryptis – bet kur. Visi klasės berniūkščiai nusprendėme pabėgti iš ne itin mėgtos Darbų pamokos ir patraukti nežinoma kryptimi. Tai iš tiesų buvo nuotykių ieškojimas,

read more »

lapkričio 14, 2009

Šeštadienio pirkiniai

Būnant gimtinėje visada smagu prasiblaškyti ir pažiūrėti kaip gi gyvena mūsų uteniškiai. O tai geriausia pavyksta padaryti einant į masines susirinkimų vietas. Kadangi nei teatro nei nieko kito panašaus į tai nėra tai masinės susirinkimų vietos dažniausia būna tos, kuriose vartojamas “pirk-parduok“ ritualas. Taigi nieko nelaukęs pasukau į šaunųjį Utenos turgų. Jis puikus lietuviško turgaus pavyzdys, visada čia eidamas tikiuosi rasti bent vieną kitą žmogų prekiaujantį sendaikčiais ir ką nors gero atrasti. Ir ką? Ogi atradau.  Atradau vyrioką prekiaujantį senomis plokštelėmis, gerokai pasiknisau ir nukoviau dvi plokšteles. Valio! Džiugu jog kainos neprimena Vilniaus Tauro kalno kainų, tai nusipirkau dvi, po derybų supratau jog kainą galima tobulinti mano naudai, tad susikrimtau jog nepirkau dar bent vienos. Ir ką gi aš nukoviau?

Ogi savo atrastus, pamirštus ir vėl iš naujo atrastus pamišėlius „Madness“.  Nedrąsiai griebiau jų albumą, tik ankstyvieji įrašai mane tenkina, o šis, kaip paaiškėjo vėliau, būtent toks. Štai taip atrodo nukautasis albumas:

Madness

O taip skamba dainos iš jo:

read more »

rugsėjo 21, 2009

The Slow-motion man, kepurės efektas ir Fish girl

Tai ne kokie nors super filmų super herojai. Nors pavadinimai skamba gan klaikiai, tačiau sukurti jiems lietuvišką atitikmenį man sunkiai sekėsi, tegu tai daro kalbininkai. Negaištam laiko ir apie viską iš pradžių.

Sekmadienis tokia diena kuomet aplankęs namus turiu grįžti į mieląją sostinę, į savo nuostabiąją gūžtą barake. Tokia jau mat ta studento dalia jog važinėti tenka ypatingai viešu transportu kuriame sutinkami patys įvairiausi žmonės. Kas gi man nutiko vakar ir ką naujo aš sužinojau nuostabiajame tarpmiestiniame autobuse Utena- Vilnius.

Pirmiausia tai kvailasis kepurės efektas. Vos tik įsėdau į autobusą ir vos tik jis pajudėjo švelnus vėjas pradėjo kedenti man plaukus. Iš pradžių tai kėlė džiaugsmą jog neteks prakaituoti nuostabiame keliasdešimties metų senumo autobuse. Tačiau vėjas, netikėtai ir niekieno neprašytas, sukėlė kepurės efektą. Praktiškai visą kelią visaip  taisiau savo plaukus nes nenumaldomai kankino jausmas jog esu su kepure. Ir tik kruopštus galvos išskalbimas išlaisvino mane nuo šio baisiai kankinamo efekto.

Pirmasis autobuse sutiktas herojus būtinai turėjo pasirinkti vieną iš kokių trisdešimties laisvų vietų ir atsisėsti būtent šalia manęs. Aitrus kvapas ir skvarbus žvilgsnis leido suprast jog šis žmogus yra kitoks, jis išskirtinis. Tai buvo the slow-motion man.

read more »

rugpjūčio 25, 2009

Darželis “gandrelis“

Paskutinė vasaros ir atostogų savaitė. Nusprendžiau pabimbinėt po gimtinę. Vaikštinėdamas nusigrūdau iki pat senųjų savo namų bei praėjau pro pat savo darželį. Et, koks jausmas. Pamačius darželį kaipmat kūną užplūdo nostalgiška šiluma bei krūva atsiminimų. Iš viso jų buvo du. Pirmasis tai kaip darželyje lankėsi vietinio laikraščio žurnalistai ir rašė straipsnį koks puikus ir motiniškai mielas darželis „gandrelis“. Būdamas vos 4 metų patekau ant vietinio laikraščio pirmojo puslapio. Taip bent svaiginanti žvaigždės karjeros pradžia. Antras prisiminimas apie tai kaip aš pabėgau iš darželio. Kiek pamenu buvome lauke, o kadangi mano namai buvo vos už 3min.kelio nuo darželio, nusprendžiau jog pats laikas grįžti namo. Didžiausias iššūkis buvo įveikti sankryžą, nors žinojau jog eiti reikia degant žaliai šviesai, tačiau įveikti sankryžą vienam buvo didžiulis iššūkis. Pamenu kad kaip tik tuo metu per sankryžą pralėkė didelis ir mėlynas sunkvežimis MAZ. Tai va.

rugpjūčio 14, 2009

111,1 km dviračiu…

Tokius skaičius parodė mano spidometras sekmadienį kai pasiekiau savo negimtą baraką. Taip, rimtam dviratininkui tokie skaičiai yra juokingi, bet man šis atstumas atrodo pakankamas. Antrą kartą gyvenime viršijau 100km ribą minant dviračiu vieną dieną. Buvo įdomu, smagu, linksma, žaisminga, faina ir truputį sunku. Sunkumas prasidėjo nuo kokio 88 kilometro kai baisiai smarkiai suskaudo kelio sąnarį. Bet nieko, kol tuoksiuos sugis. Eilinį kartą įsitikinau kad mano „miesto dviratis“ nėra koks nors „kelionių dviratis“ ir minant tokius atstumus prisideda papildomas vargas, bet nieko, prie to irgi pripratau. Pagalvojus kiek tam dviračiui teko patirti jį galima būtų perkrikštyti ir į „miško dviratį“ bei į „vandens dviratį“.  Visgi smagiausia kelionėje yra maisto pertraukėlės kada gali išgriūti pievoje, iškelti kojas aukštyn poilsiui bei prisikimšti sumuštinių ar dar kokio nors kramtomo gėrio. Taip pat smagu susitikti kitus dviratininkus bei draugiškai susimojuoti, ech likimo broli, kur tu leki…

Vasara1

read more »

liepos 28, 2009

Andrius Mamontovas Utenoje

Gimtadienio proga gavau itin šaunią dovaną – bilietą į Andriaus Mamontovo koncertą Utenoje. Nors Mamontovas yra toks atlikėjas kuris daug kam patinka ir sugeba pritraukti įvairaus plauko publiką, bet Utena toks miestas jog čia vyrauja itin trumpas plaukas (bent jau vyravo anksčiau). Atsiminęs jaunystės koncertus, kurie vykdavo mano gimtajame mieste, gan skeptiškai nusiteikęs (žiūrovų atžvilgiu) keliavau į koncertą. Ir apstulbau. Tiek daug žmonių tikrai nesitikėjau. Vyresni žmonės ir statistai susėdo į tribūną, jaunimas, netinginiai ir patys girčiausi išsirikiavo prie scenos. Koncertas prasidėjo ir jis buvo tobulas. Nors nesu didelis FOJE ar Mamontovo fanas, bet netikėtai pajutau jog mintinai moku visus tekstus ir vidinio noro raginamas bandau juos išrėkti. Sekėsi gerai, po koncerto vos prakalbėjau. Taigi, aistroms nurimus trumpos išvados bei pastebėjimai:

read more »

liepos 21, 2009

Kelionė į Madagaskarą

Vasara toks metas kuomet visi stengiasi pailsėti ir pakeliauti. Kai esi bedarbis būsimas studentas (vėl) tai ištisas dienas tą ir tedarai (arba svajoji tai daryti). Kelionės maršrutai dažniausia būna įtakoti piniginės storio, noro ir kelionės tikslų. Apie piniginės storį patylėsiu, visgi milžiniškas noras duoda pakankamai daug. Buvo įvairių vasaros planų, kai kuriuos pavyko įgyvendinti, kai kurių ne. Džiugu kad visos kelionės buvo minamojo pobūdžio, dėl to teko pamatyti labai daug gražių dalykų. Vienas įdomiausių dalykų kad ši vasara bei kelionės nubloškė iki paties Madagaskaro. Taip taip teisingai išgirdote – Madagaskaro.

read more »