Posts tagged ‘vaikystė’

balandžio 21, 2015

Svarbiausia dalintis

Vaikystėje, kai tuštindavau slaptą mamos saldainių krepšį, visada galiausia palikdavau vieną saldainį jame ir niekada krepšio visiškai tuščio. Ne todėl, kad mama prarastų argumentą „kas suvalgė VISUS saldainius”. O todėl, kad reikia dalintis tam, kad pats kažką gautum. Netgi jeigu tai kregždutės ar baliaus ananasiniai.

Dalinuosiu nauju bendraautorystės projektu, kuriame nėra jokių išvadų, o tik didesni ir mažesni pastebėjimai, detalės ir smulkmenos, kurias verta užrašyti, kurios pasimiršta, kurias galime užfiksuoti ir jomis pasidalinti. Paskaitęs pridėk kažką nuo savęs. Vis vien visaip buvo.

http://90puslapiu.lt/

vasario 6, 2014

„Gražiausios“ Interpolo ieškomos nusikaltėlės

Kuomet žiniasklaidos priemonės stokoja noro rašyti puikius straipsnius, dažna griebiasi pigaus, it šokoladas „Fregata“, triuko ir paskelbia kokį nors nevisai vykusį dešimtuką. Žmonės, it pradinukai devyniasdešimt septintais, neturėdami to lito ir kelių centų „Manijai“ ar „Dar Du“, nenorom perka „Fregatą“. Valgo, nes de jure skanumynas, o de facto kažkoks absurdas. Taip ir aš,  kaip tas vaikas iš devym-septintų ar „Delfi“ iš du-tryliktų (t.y. du-keturioliktų. Kaip pradinukas devym-septintais padariau klasikinę metų rašymo metų pradžioje klaidą) skaitovus į  savo raštų krautuvėlę grįžti vilioju brukdamas „Fregatą“.

 x204927_p1„Fregata“:

Aną dieną netikėtai atsidūriau Interpolo svetainėje. Kiekvienas internautėjantis pilietis žino, kad geras pusvalandis skiria Wikipedia straipsnį apie Maidaną nuo straipsnio apie Islandijos žvejus-aiškiaregius ar Interpolą.

read more »

rugsėjo 16, 2013

Kaimyno komunisto santykis su politika ir religija

Vienas vaisingiausių minčių produkavimo procesų yra žolės pjovimas. Nebent tai yra tavo profesija, iš kurios valgai (skystą) duoną, tuomet pirmasis teiginys iškart tampa stipriai abejotinu. Bet kokiu atveju tai ne mano profesija, tad gimtinėje aplankius namus, kur plyti devynios marios žolinių augalų (daugiausia dobilų, tad jokių misinterpretacijų, jaunasis narkolegalizuotojau), kuriuos kartas nuo karto tenka (pa)pjauti. Tai mažiausia pustrečios valandos meditacijos ir besikartojančių fizinių veiksmų popuri.

Kiekvienas bent tris kart per metus pjaunantis žolę dvikojis individas žino, kad geriausia pjauti mažėjančio kvadrato principu (beveik taip pat, kaip atrodo TSPMI logotipas/ meandra). Tokios taktikos pasirinkimo proga į ausis pasikroviau vieną TSPMI profesoriaus audio-paskaitą ir ieškodamas atsakymo kaip prieiti prie neprieinamo krūmo gilinausi į religijos bei politikos santykį. Įveikdamas metrą po metro ir perkrimtęs žodį po žodžio supratau koks laimingas XXI a. pilietis esu, mat būtų kiti laikai, kaip sakė vienas draugas, ramiai gyventi nuomodamas būstą iš protestantų, o tarnybą eidamas pas jėzuitus tikrai negalėčiau…

Galiausia paskaita ėjo į pabaigą, pjaunamos žolės plotai – ne. Pasibaigus paskaitai (per lengvą prievartą) teko klausytis kuklaus telefono grojaraščio, tarp dainų buvo ir iš proto varanti žadintuvo melodija bei netikėtas Sattos guilty pleasure atradimas.

Įdomus sutapimas, pastaroji daina užgrojo žengiant iš po obels ir išnyrant fasadinėje kiemo pusėje, kur pašto dėžutės turinį tikrino kaimynas.  Apvalutį žilą dėdę dėl jo priešpensiniu laikotarpiu eitos tarnybos iki šiol visi vadina komunistu.  Gal dėl to, o gal dėl to fakto, kad į bendruomenę jis įsijungė vienas paskutinių, vietiniai su komunistu bendrauja labai mažai. Beveik tiek pat, kiek su prieš tai buvusiais namo šeimininkais – staiga pralobusiais dešimto dešimtmečio pradžios Lietuvos naujaisiais biznesmenais/menedžeriais. Iš tų laikų pamenu tik daug prabangių mašinų, pusnuogių merginų,  vaikišką gandą apie baseiną rūsyje (kuriame, anot amžininkų, įsigijęs namą, komunistas pradėjo laikyti pjuvenas), amžinus vakarėlius su būtent tokia muzika kokia sklido iš mano ausinuko.

Keista nostalgija, tokia ne iki galo tikra, nes vaikystėje viskas tiek pat tikra kiek leidi sau prisigalvoti. O prisigalvoti sau leidi.

liepos 28, 2012

Kai užaugsiu būsiu Olimpiniu čempionu

Ant smėlio spalvos siuvimo mašinos dėžės šnypštė televizorius. Anteną reikėjo sukioti, ištraukti ir vėl pasukti. Visi žinojo, kad egzistuoja sėkminga kombinacija, tik niekas nežinojo kokia. Signalas žaismingai keitė padėti erdvėje ir kaskart skatino mąstyti arba tiesiog nervingai plušti ir atsitiktinai atspėti laimingąją kombinaciją. Retai kada nepavykdavo.

Tą kartą laimingoji kombinacija išbūrė Atlantos olimpines žaidynes. Iki analoginės televizijos išjungimo buvo likę 16 metų ir nespalvotas televizorius nieko neįtardamas šnypštė visu pajėgumu. Taip, tuo metu dažnas namuose džiaugėsi akių negadinančiu nespalvotu televizoriumi, informaciją gaudavo iš laikraščių ir Panoramos, rinko tuščias limonado, kurio niekada nėra gėrę, skardines, gėrė sifoną ir buvo daugmaž viskuo patenkinti.

Tą dieną patenkintas įsistebeilijau į miniatiūrinį “Šilelio” ekraną. Niekada neturėjome “Šilelio”, tačiau ryškiai prisimenu, kad šią olimpiadą stebėjau būtent šio miniatiūrinio technikos stebuklo pagalba. Gal atsivežėm iš dėdės sodo? O gal ne. Dėdės “Šilelis” buvo raudonas, o šis – pilkas.

read more »

vasario 24, 2012

Susitikimas su savimi po penkiolikos metų

Kas klojo šio šaligatvio plyteles? Kiek žmonių yra ėję šiuo šaligatviu? Kur jie ėjo? Ar jie buvo geri žmonės? O kas buvo šioje vietoje prieš penkis šimtus metų, o prieš penkis tūkstančius? Įdomu, ar yra šaligatvyje tokia vieta, ant kurios niekas niekada dar nėra užlipęs? Tiesiog, nepataikė ir tiek. Ir ar galėčiau radęs tą vietą ant jos užlipti? O kaip atrodys šis šaligatvis, gatvė, miestas…po 100 metų? O kaip viskas atrodys po 10 metų?

Pamenu, beveik kasdien apie tai galvodavau mindamas tą patį, gana tolimą, kelią iki mokyklos. Apie tai galvodavau eidamas vienas. Einant su kompanija galvoti nėra kada – reikia veikti. Ir štai, visai neseniai eidamas ta pačia gatve atsidūriau laiko mašinoje. Visai netikėtai susitikau save prieš penkiolika metų. O gal tas mano vaikystės aš sutiko mane po penkiolikos metų. Kad ir kaip beapsuksi, bet faktas akivaizdus, prieš pora dienų turėjau progą pasikalbėti su savimi vaikystėje ir pagaliau atsakyti į tą ne vieną kartą keltą klausimą “kaip gi atrodo šis šaligatvis, ši gatvė, šis miestas po maždaug penkiolikos metų“.

Apie viską nuo pradžių. Grįžęs į gimtinę nusprendžiau pasivaikščioti ir netikėtai tam skyriau kelias valandas ir dar labiau netikėtai pasirinkau kelias skirtingų gyvenimo etapų trajektorijas. Netyčia. Neplanavau.

 

 

read more »

gruodžio 12, 2011

Debiutas Eurolygoje

Seniai norėjau parašyti ką nors apie krepšinį. Krepšinis vienu mano gyvenimo etapų buvo ypatingai svarbus. Toks, kad apėmė pusę visos esmės. Galėčiau parašyti ištisus memuarus apie tai, koks apsišvietęs fanas buvau (ypač kai man buvo kokie 10 metų). Būdamas gal kokių 12 metų sudariau Europos klubinių komandų reitingą į kurį buvo įtraukta ir su specialiais skaičiavimais sureitinguota ~600 komandų.

Bet apie tai, matyt, papasakosiu kitą kartą (gal net pavyks atrasti reitingų sąsiuvinį). Šį kart apie naujesnius laikus, apie šį trečiadienį įvykusią pirmąją kelionę į Kauną, į Eurolygos rungtynes.

Spontaniškas sumanymas buvo vykdomas su tokiu pačiu spontaniškumo užtaisu. Paskutinę akimirką nusipirkę bilietus, susiplanavome kelionę į Kauną. Kolegas įspėjau, kad turime elgtis kaip tikri fanai. Ypač dėl to, kad apie komandos pasiekimus teko girdėti tik iš žiniasklaidos pateikiamų skaičių. Jokiais kitais būdais, įskaitant TV transliacijas, su komanda susipažinę nebuvome.

read more »

rugsėjo 3, 2011

Laiko riedlente atgal į 1993 m.

Pastaruoju metu Youtube padaugėjo įvairių flashback`ų. Kai kurie lyg netyčia išnyra ir bloškia su galinga prisiminimų banga į vaikystę. Šiandien ieškodamas kažinkažko, radau štai tokį siužetą:

Kaip dabar pamenu, kai būtent tuo metu mano kaimynas iš kažkur (matyt giminaičiai iš už Atlanto padovanojo) išsitraukė pirmąją riedlentę. Didis stebuklas ji buvo. Važinėjome visi. Buvome menkai sugadinti informacijos srautų, tad riedlentės pagrindinė funkcija buvo kuo greičiau nusileisti nuo kuo didesnio/statesnio kalno/kelio. Apie triukus ir skate parkus nei girdėję buvom, nei  patys išmąstėm apie triukų darymo galimybes ir prasmę. Draugas riedlente džiaugėsi pakankamai trumpai ir (lyg ir) perleido ją man, kai pats tuo tarpu mėgavosi naujesniu ir dar “kietesniu” to meto atributu – riedučiais. Taip ir baigėsi mūsų riedlenčių manija. Keista manija, keistas riedlentės, kaip vasariškų rogių suvokimas.

rugpjūčio 10, 2011

SEL, wru?

Nostalgija yra būtent tas ginklas, kuriuo galima mane nukautuoti. Vat jaučiu prieraišumą vaikystės/jaunystės artefaktams nors tu ką. O esant galimybei stengiuosi juos kaip nors susigrąžinti. Kadangi šis blogas yra ta vieta kur renkasi į mane panašūs piliečiai, kurie, kaip paaiškėja, turi tai ko man reikia, tad galbūt padėję susirasti vaikystės knygas, padėsite surasti ir vaikystės muzikos įrašus. Kol bendraamžiai džiūgaudavo visai kitais skambesiais (nepamenu kokiais, olia lia, tele bim bam???), aš džiūgavau SEL (štai ir vyresnių kiemo draugų įtaka). Visus šiuos albumus kažkada turėjau, tačiau jie išnyko…viršeliai, matyt, sudegė, o kasetės su įrašais buvo negailestingais sudorotos atsinaujinančiais radijo įrašais.


Jeigu turit/žinot kas turi kurią nors (o geriausia visas) iš nurodytų kasečių – praneškit. Mielai jas priimsiu kaip dovanas ar nupirksiu, ar išsimainysim, ar…

spalio 11, 2010

Bim-Bam vaikystė

Vakar parduotuvėje pamačiau ir nostalgiškai priėjau prie seniai nepastebimomis tapusių lentynų. Jose kalnai loterijos bilietų: Keno loto su savo bim-bam funkcija, Jėga I, Jėga II ir t.t. Iš kart prisiminiau vaikystę ir kaip ir tais senais laikais įsidėjau kelis bilietus į kišenę. Vėliau jie tapo bilietais į sėkmę susipažįstant su žmonėmis bei dalinantis atsiminimais iš vaikystės. Maniškė istorija tokia:

Tai buvo pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai. Aš buvau mažas, sovietmetį atsiminiau tik iš spragėsių prie universalinės parduotuvės, Eskimo ledų bei žaisliniais tapusių rublių. Visa kita buvo nauja ir kartu su valstybe žengiau pirmuosius žingsnius. Tiksliai nepamenu kurie tai buvo metai, tik pamenu kad visos naujovės buvo pasitinkamos su padidintu dėmesio kiekiu. Kapitalizmo dovanoti ne tik bulvių traškučiai ar „sifonas“ tapo tuos laikus atspindinčiais artefaktais. Pavyzdžiui pirmieji serialai galėtų būti puikiu to meto atspindžiu, nes jie sukūrė tokį ažiotažą valstybėje, jog buvo svarstoma galimybė išgalvotiems veikėjams statyti paminklus. Taip pat paveikė ir pirmosios nepriklausomos loterijos, kurios tapo neįtikėtinų galimybių simboliais. Bet aš buvau vaikas ir man reikėjo laisvės ir iš gyvenimo pasiimti viską ką tik galėjau. Kaip paaiškėjo tokiems vaikams kaip aš, kaip daugelis, tais laikais svarbu buvo pasiimti viską ką gali gauti nemokamai. Tai buvo kiti laikai nei dabar, nemokamai negalėjai gauti praktiškai nieko. Ir tas vienintelis daiktas, kurį galėjai ateiti, pasiimti ir turėti tapo Keno Loto, Jėga ir kiti panašūs loterijos bilietai. Vaikai juos vogė kaip pamišę. Ir…..tiesiog mėtydavo arba tiesiog turėdavo (ir tiek). Buvo netgi tokie konkursai: „kas prisirinks kuo daugiau bilietų“. Kūrenome laužus, kai kas netgi bandė rūkyti šiuos bilietus, nes jie nedega, o puikiai smilksta. Vėliau išdrįsom sudalyvauti loterijoje – penkiasdešimt centų minimali, o vaikui vienintelė įmanoma suma su kuria bandydavom paimti laimę į rankas. Kartais pavykdo, dažniausia ne. Ir tuomet vėl prisikraudavome pilnas kišenes bilietų ir skubėjome džiaugtis vaikyste.

gegužės 25, 2010

Pirmoji pamatyta nuoga moteris ir pirmasis graffiti

Vakar vakare nežinaukodėl, bet prisiminiau vieną juokingiausių istorijų savo gyvenime. Apie tai kaip pirmą kartą pamačiau nuogą moterį. Na ne nuogą, o labiau gal pusnuogę ir turbūt tą moterį labiau tiktų vaidinti mergina. Veiksmas vyko seniai seniai, kai nebuvo daugelio dalykų, kurie yra dabar ir kurie atsiras ateityje. Ėjau savo gimto miesto parku link bibliotekos ir nusprendžiau patikrinti o kas gi gyvena po tiltu, kabančiu virš upės. Toks žygdarbis man atrodė nepaprastai svarbus ir didis – juk buvau vienas ir nepabūgau lįsti po tiltu. Double wow. Bet deja kelionė  truko neilgai, nes po tiltu buvo dar kažkas. Mergina. Ji sisiojo. Pabaigusi savo šlapiąjį darbą ji stojosi užsimauti kelnių ir pamatė kad aš ją matau. Deja, man, antros klasės mokiniui toks vaizdas pasirodė per baisus ir aš išsigandęs pabėgau. Turbūt namo.

Antra klasė mano gyvenime paliko dar vieną žymų įrašą. Būtent tais metais suraičiau savo pirmąjį (ir vienintelį) graffiti. Ėjau namo po pamokų. Iš tiesų ėjau namo po po pamokų, nes už kaži kokį menką nusižengimą buvau paliktas papildomai pasėdėti mokyklos suole. Taigi ėjau namo ir degiau iš pykčio. Tą pykti nusprendžiau išlieti ir paėmęs raudoną piešiantį akmenuką ant metalinio šiukšlių konteinerio parašiau „mokytoja boba“. Matyt tie žodžiai buvo prisodrinti ypatingai dideliu pykčio kiekiu, nes tas užrašas buvo gyvas dar bent 12,5 metų.