Posts tagged ‘wtf’

12 spalio, 2012

Kelionė į Akmenės rajoną

Ankstyvas rytas. Automobilis užsiveda užtikrintai. Valytuvas nuvalo rytinę rasą, veidrodėlius turi nusivalyti pats. Pirma pavara – automobilis šauna į priekį. Posūkio signalas mirksi ritmingai, maždaug 95 BPM. Posūkis į kairę ir pirma ilgesnioji tiesioji. Dar vienas posūkis. Kirtus dvi sankryžas reikia didinti greitį ir nusiteikti valandos trukmės kelionei viena kryptimi. Judėjimas paįvairinamas įvairaus tipo gyvenviečių kirtimu. Nuo mažų ir nereikšmingų iki mažų ir reikšmingų. Gyvenviečių gyventojai gyvena savo gyvenimus, kelių sekundžių įsibrovimas į jų matymo zoną nesukelia jokių papildomų emocijų nei įsibrovėliui, nei stebėtojui. Kelionė ilga, tikslas toli, daugiau ar mažiau išnaudojamos visos automobilio pavaros. Posūkio signalai taip pat. Sukama daugiausia į kairę. Kelionę apsunkina faktas, kad ta kryptimi judama pirmą kartą. Visgi faktas reikšmingos įtakos kelionės tikslo pasiekimui neturi. Akmenės rajonas pasiekiamas beveik laiku. O toliau jau visiškas WTF….

1 birželio, 2011

Oro uoste: čia fotoaparatas ar granata?

Visai neseniai (maždaug prieš du mėnesius, ech, kaip greitai bėga laikas) savo fotoaparatų kolekciją papildžiau Lomography Spinner`360. Šis aparatas yra išskirtinis egzempliorius ne tik savo generuojamu turiniu (360 laipsnių panorama ir juostininkų fetišas – vaizdas ant perforacijos juostų), bet ir savo išvaizda (fenas su granatos žiedu). Pirmasis fotoaparato (feno arba greičio matuoklio) testavimas vyko Vilniuje. Keli kadrai šalia Katedros, keli ant Mindaugo tilto, keli… ir garantuota ne tik juostelės baigtis (36 įprasti 35mm juostelės kadrai= 5-6 Spinner`io kadrai), bet ir nemenkas smalsuolių dėmesys. Toks pats dėmesys apliejo ir būnant Londone. Visgi smalsuolių žvilgsniai ir klausimai neprilygsta patirčiai iš oro uosto. Dvi istorijos:

Gatwick oro uostos (Londonas):

Oro uosto patikrinimo punktas. Metalo detektorius įveiktas (išsirengus iki dar pakankamai padoraus lygio), laukiu rentgeną įveikiančios kuprinės. Ji iš aparato neišrieda (pamaniau, kad užstrigo, labai jau maskatavo dirželiai). Laukiu toliau (įtariu bėdą). Prie ekrano esanti darbuotoja pakviečia kolegę (oh no!). Ši kažkam skambina (double oh no!). Prisistato dar 3 pareigūnai (triple oh no no no!). Jie sušunka “Kieno čia kuprinė?“. Įtardamas kame gali būti problema (granatinis fenas Spineris) prisipažįstu, kad kuprinė mano. Kuprinę paima į šoną, atsargiai atidaro, išima fotoaparatą. Maniau, kad jiems palengvės. Rūpestis veiduose neišnyksta. Prisistato dar du apsauginiai (komisija balsuos ar praleisti mane ar suimti???). Prieinu ir sakau, kad čia fotoaparatas ir nereikia jaudintis (maniau patikės). Jie nepatikliai žiūri į mane ir skenuoja fotoaparatą papildomų įrenginiu. Ateina DAR VIENAS apsauginis ir per 3 sekundes paskelbia verdiktą “čia panoraminis fotoaparatas, kame problemos, kolegos?“ (ir lygiai per likusias 5 sekundes pasišalina). “Kolegos“ pagaliau patiki, tačiau pasiūlo fotoaparatą patikrinti papildomu prietaisu. Tikrinanti darbuotoja nusistebi, atsiprašo ir prisipažįsta, kad dirbdama oro uoste kasdien pamato ką nors naujo (aš linkčioju galva ir bandau juokauti apie fotoaparato panašumą į granatą, bet iš jos žvilgsnio suprantu, kad juokeliai apie granatas oro uoste yra blogo tono ženklas). Pasiūlau jai nusifotografuoti (taip įrodydamas, kad tai tikrai fotoaparatas). Ji atsisako (matyt tikrinantis prietaisas dar skleidžia abejonę dėl spinerio) ir palinki geros kelionės. 40 minučių (!!!) tikrinimų ir pagaliau pajudu į laukiamojo salę, kurioje išdidžiai mojuoju spineriu ir suku kadrą po kadrą (iš kurių beveik nei vienas nepavyko, nes buvo per tamsu).

Kauno oro uostas:

Oro uosto patikrinimo punktas. Metalo detektorius įveiktas, laukiu rentgeną įveikiančios kuprinės, šalia jos guli fotoaparatas. Apsaugos darbuotojas pakrapšto fotoaparatą pirštu, po 15 sekundžių aš jau laukiamajame.

15 gruodžio, 2010

Europos burės nunešė į šalį…

Pirmadienį teko garbė, o po to ir prievolė, sudalyvauti Europos burių apdovanojimų įteikimo ceremonijoje. Nuo pat pirmos akimirkos su visa savo natūra, tarp visų biurokratų ir biurokratais wanna be, jaučiausi pakankamai nejaukiai. Bet savo jausmus paliksiu nuošalyje (cituojant garsųjį visuomenės veikėją Sheldon Cooper: aš mokslininkas, o ne hipis). Noriu pasidalinti keliais pastebėjimais:

Biurokratai mėgsta biurokratiškai atrodančius kitus biurokratus, taigi sėdėjimo vietos konferencijų salėje buvo parenkamos arba pagal sekretorių užgaidas („šefe, man atrodo kad geriausia matysis iš čia“) arba bandant bėgti kuo toliau nuo kažkokių neaiškių tipų ir sėdant prie solidžių kostiumuotų jaunuolių ar senolių (kaip ne aš).

Ir prasidėjo cirkų cirkai.

read more »

17 lapkričio, 2010

Beprasmis pokalbis

Niekaip nesuprantu kam reikalingi tie beprasmiai pokalbiai. Tam kad būt draugišku ir išlaikyt atvirus komunikacijos kanalus, paantrins man tūlas socialiu save vadinantis lietuvaitis. Taigi kanalų palaikymui arba trumpiau tariant kanalų palaikai užtenka pasakyti “labas”. Ir viskas. Nes toks pokalbis kokį tuoj pacituosiu tai mane tiesiog nublokštų tiesiai prie visų įmanomų kanalų užtvenkimo su tokiu žmogum. Veiksmas vyko ryte, išlipus iš troleibuso. Prie šviesoforo. Kalbėjo skirtingų lyčių atstovai.

(M) Oooo labas.

(V) Nuuu, tai kaip rytas?

(M) Nuuu tai nieko toks, tamsokas.

(V) Nuu ne, ne tamsus, vakar buvo tamsus, šiandien toks nieko.

(M) Nu jo.

(V) Ir nešalta taip.

(M) Man tai šaltoka.

(V) Jo?

(M) Jo.

(V) Tai gerai.

(M) Jo.

(V) Nu tai man jau čia sukt reikia.

(M) Nu tai ate tada.

(V) Gal kada susimatysim dar.

(M) Jo.

(V) Ate.

(M) Ate.

 

WTF???

Ai tiesa, kad būtų lengviau identifikuoti raidėmis įvardinau kalbančius asmenis. (M) tai tariamas Martynas, o (V) pavadinkime Viktorija.