„Pusė pirmos išneša, tai reikia būti bent ant dvyliktos”. Buvau ant pusės pirmos. Ir ne todėl, kad nesistengiau, netgi atvirkščiai. Tiesiog taip gavosi. Ir visada taip gaunasi. Dabar taip lengva susitarti, susitarimą pakoreguoti, perkelti, atšaukti, kad /gražu žiūrėt/, kaip šia teise nuolatos naudojamės. Teise apie laiką mąstyti /apytiksliai/ bei /maždaug susitarti/ ir susitarimo /galbūt/ laikytis. Ir niekas nepyksta, nes visi taip gyvena. Beveik visi.
Panašu, kad laikas įkrito į tą pačią sunkiai pakeliamo informacijos srauto smegduobę (Jaronio duobę, o gal net į pačią Karvės olą). Visi staiga tapo užsiėmę labiau nei anksčiau. Lengva persitarimo galimybė neįpareigoja, o tiesiog verčia ja pasinaudoti. Renginių skelbimai facebooke renka tūkstančius dalyvių, o ateina tik dešimt. Laukiame tik labiau vėluojančių, nes vėluojame patys ir tikrai nesibodim susitikimą atšaukti likus mažiau nei pusvalandžiui iki jo, nes juk neturim laiko ir apskritai, nėra nieko nenukeliamo. XXI amžius, tad ir laikas kitaip eina!
Dėdę išnešė lygiai po pirmos penkiolika, kaip ir buvo suplanuota, nuvežė irgi laiku, užkasė taip pat. Jokio /flexi-time/ čia nebuvo, tik /flexi-pasirinkimai/, tad gedulingų nevažiavau…
mantozauras 
Parašykite komentarą