Šiais laikais laikas kitaip eina

„Pusė pirmos išneša, tai reikia būti bent ant dvyliktos”. Buvau ant pusės pirmos. Ir ne todėl, kad nesistengiau, netgi atvirkščiai. Tiesiog taip gavosi. Ir visada taip gaunasi. Dabar taip lengva susitarti, susitarimą pakoreguoti, perkelti, atšaukti, kad /gražu žiūrėt/, kaip šia teise nuolatos naudojamės. Teise apie laiką mąstyti /apytiksliai/ bei /maždaug susitarti/ ir susitarimo /galbūt/ laikytis. Ir niekas nepyksta, nes visi taip gyvena. Beveik visi.

Panašu, kad laikas įkrito į tą pačią sunkiai pakeliamo informacijos srauto smegduobę (Jaronio duobę, o gal net į pačią Karvės olą). Visi staiga tapo užsiėmę labiau nei anksčiau. Lengva persitarimo galimybė neįpareigoja, o tiesiog verčia ja pasinaudoti. Renginių skelbimai facebooke renka tūkstančius dalyvių, o ateina tik dešimt. Laukiame tik labiau vėluojančių, nes vėluojame patys ir tikrai nesibodim susitikimą atšaukti likus mažiau nei pusvalandžiui iki jo, nes juk neturim laiko ir apskritai, nėra nieko nenukeliamo. XXI amžius, tad ir laikas kitaip eina!

Dėdę išnešė lygiai po pirmos penkiolika, kaip ir buvo suplanuota, nuvežė irgi laiku, užkasė taip pat. Jokio /flexi-time/ čia nebuvo, tik /flexi-pasirinkimai/, tad gedulingų nevažiavau…

Svarbiausia dalintis

Vaikystėje, kai tuštindavau slaptą mamos saldainių krepšį, visada galiausia palikdavau vieną saldainį jame ir niekada krepšio visiškai tuščio. Ne todėl, kad mama prarastų argumentą „kas suvalgė VISUS saldainius”. O todėl, kad reikia dalintis tam, kad pats kažką gautum. Netgi jeigu tai kregždutės ar baliaus ananasiniai.

Dalinuosiu nauju bendraautorystės projektu, kuriame nėra jokių išvadų, o tik didesni ir mažesni pastebėjimai, detalės ir smulkmenos, kurias verta užrašyti, kurios pasimiršta, kurias galime užfiksuoti ir jomis pasidalinti. Paskaitęs pridėk kažką nuo savęs. Vis vien visaip buvo.

http://90puslapiu.lt/

Alfonsas Nyka – Niliūnas: Dienoraščio fragmentai 1938 – 1975

Senelis prie Kūčių stalo skaitydavo ištrauką iš maldaknygės. Tiksliai nežinau kokios, sunku buvo atsekti. Nelabai ir rūpėjo. Skaitydavo lėtai, didingai, taupydamas kiekvieną žodį. O gal tiesiog prastai matė, dėl to nebuvo kur skubėti. Skaitė po puslapį ar tris kasmet. Šioje vietoje taupė. Kuo daugiau puslapių liks maldaknygėje, tuo daugiau Kūčių ir skaitymų lauks ateityje. Taupymas, deja, nepadėjo.

Taupus maldaknygės skaitymas sukūrė jaukią tradiciją, intymų ir pagarbų santykį su skaitomu tekstu. Nieko panašaus nesugebėjo atkurti skaitymą perėmę giminaičiai. Kažkaip panašiai skaičiau Nykos – Niliūno dienoraščius. Buvo keista, bet ši knyga tapo ta knyga, kurios puslapius, pastraipas, sakinius taupiau. Svarbiausia buvo skaityti nepervargus, kad tik nuovargis neverstų puslapių robotiškai sunkiai ar peteliškiškai per daug lengvai. Nors buvo visaip.

Tradiciškai rinkau ištraukas, nors praktiškai kiekvienas sakinys vertas būti čia, kaip kad esantys čia buvo braukiami gan atsitiktinai ir, kaip visada, labai akimirkiškai.

Maloniausia buvo su autoriumi klaidžioti po pažįstamas vietas. Ne tik Kalinausko gatve ar Gedimino prospektu Vilniuje.

Akių kontaktas

Statybos techninis reglamentas nurodo, kad patalpų aukštis nuo grindų iki lubų turi būti ne mažesnis kaip 3 m. Laikykime šį patarimą statistiniu viduriu, nes patalpų būna įvairių. Vienų lubos plaukus šiaušia į kadais madingą ežiuką, o kai kurių lubos taip aukštai, kad nė nekyla vaikiškas noras šoktelti ir pasiekti jas. Trys metrai yra geras aukštis. Beveik simbolinis. Lietuviai reglamentą galėtų pareguliuoti ir kilstelti normą dar penkiais centimetrais. Tada lubų aukštis būtų trys metrais penki centimetrai, būtent toks yra krepšinio krepšio aukštis, o tiksliau lanko. Nuo žemės.

Kadangi „užaugęs turėjau būti Saboniu“

Koncerto schema paprasta

Koncertas. Kalėdinė ispanų Renesanso muzika.

Muzika ispanų, tad linguoja ponios 1, 2, 3. Labai linguoja.

Renesanso, tad užmiega ponia 1. Labai užmiega.

Miegančią ponią 1 pamato ponios 2, 3. Pamatę juokiasi. Labai juokiasi.

Miega ponia 1, linguoja ponios 2, 3. Labai linguoja. Su lyg kiekvienu linktelėjimu vis labiau pamėgsta kiekvieną dainą, akordą, natą.

Mėgsta, nes nemiega. Ir tik tiek ir ne daugiau. Schema čia paprasta.

Diskoteka

Diskotekoj groja UFO, diskotekoje pykšt- pokšt.

Du šimtai devyniasdešimt penkios dienos tylos

Paskutinis tinklaraščio įrašas datuojamas vasario 21 dieną. Tą diena yra gimęs Jonas Baldvinas Hannibalssonas, tad diena kaip ir gera. Tačiau tą pačią, ką tik išgirtą, vasario 21 dieną prasidėjo Žanos d’Ark teismas, pradėta Osvencimo statyba, o tokie faktai negali būti priimami ramiai. Tokie faktai priimami rimta veido išraiška, surauktais antakiais ar mąsliu liūdesiu. Visaip. Tik ne ramiai.

Ramiai buvau priėmęs tinklaraščio nepildymo politiką. Meluoju. Kaip tikras politikas, matyt. Nemeluoja tik netikri politikai. Priėmęs buvau neramiai, tiesiog kitaip nesigavo, nes laikai buvo neramūs. Dabar irgi neramūs, bet ramybė pati neateina į duris nepasibeldžia, ant sofos neatsisėda, kavos / arbatos nepaprašo. Ramybę, o tiksliau erdvę ramybei turi susikurti kaip skautas sukuria laužą iš sausų pagalių, žiežirbos ir noro eiti į miško žygį.

Kuriu. Bandau kurti. Tinklaraštį prieš penkerius metus kurti pradėjau irgi ieškodamas ramybės. Simboliška. Simboliška ir tai, kad tinklaraštį prenumeruoja tiek žmonių, kiek jų gyvena Žeimelių kaime. Beveik tiek. Keli stengiasi laikytis nuosaikiau ir nepakliūti į mano įtakos sferą. Pakliuvusiems pažadu, kad tylos, matyt, bus mažiau. Triukšmo taip pat. Kiek daugiau ramybės ir nebeskubėjimo. Skubėti nėra kur, nes kai nuskubėsi norėsis atskubėti atgal. Arba ne. Visaip būna.

Sabaliauskaitė, Silva Rerum

Egzistuoja natūralus smalsumas eiti į knygų mugę, nors iš jos nieko nebesitiki, bet eini, nes turi pakvietimus, taip ir su Silva Rerum – neplanavau skaityti, bet skaičiau, nes knyga (lyg ir netyčia) pakliuvo į rankas. Skaičiau nemadingai per vėlai, bet madingame (vis dar) vilniomaniškame fone. Būtent tai ir patiko labiausia. Vilnius. Patiko rašto/žodžio įmantrybės. Nuomonių margumas kišo kritines (svetimas) mintis, bet kūrinys stipresnis negu jos. Patiko abstrakčiai, tad citatų kratinio sudarymas gavosi toks šiaip sau. Jų liko nedaug, o ir likusios be konteksto įtariai neaiškaus žavumo. Panašaus neaiškaus žavumo , kaip ir antra knygos dalis.

•  “Daryk ką nori, tik kad paskui neatrodytų kaip prakutusio plebėjo svajonė”
• Knygos Tarvydų namuose buvo neginčijamas blogis, mat jų skaitymas prilygo tuščiam laiko leidimui – laiko, kurį Jonelis galėjo panaudoti vakarais smulkiems namų ūkio darbams atlikti.
• <…> jo vaikas buvo mandagus, sumanus, iš tų, kuriem metęs gilesnę mintį pajusdavai raibuliuojant.

„Gražiausios“ Interpolo ieškomos nusikaltėlės

Kuomet žiniasklaidos priemonės stokoja noro rašyti puikius straipsnius, dažna griebiasi pigaus, it šokoladas „Fregata“, triuko ir paskelbia kokį nors nevisai vykusį dešimtuką. Žmonės, it pradinukai devyniasdešimt septintais, neturėdami to lito ir kelių centų „Manijai“ ar „Dar Du“, nenorom perka „Fregatą“. Valgo, nes de jure skanumynas, o de facto kažkoks absurdas. Taip ir aš,  kaip tas vaikas iš devym-septintų ar „Delfi“ iš du-tryliktų (t.y. du-keturioliktų. Kaip pradinukas devym-septintais padariau klasikinę metų rašymo metų pradžioje klaidą) skaitovus į  savo raštų krautuvėlę grįžti vilioju brukdamas „Fregatą“.

 „Fregata“:

Aną dieną netikėtai atsidūriau Interpolo svetainėje. Kiekvienas internautėjantis pilietis žino, kad geras pusvalandis skiria Wikipedia straipsnį apie Maidaną nuo straipsnio apie Islandijos žvejus-aiškiaregius ar Interpolą.

Kodėl Henkas (Breaking Bad) yra Vilniaus „Sakalų“ fanas?

Kiekvienas kiek akylesnis ribotą laiką reguliariai transliuojamos video medžiagos (serialų) žiūrovas pastebėjo, kad Breaking Bad seriale, lyg tarp kitko, šmėkščioja (deja jau bankrutavusios) Vilniaus „Sakalų“ krepšinio komandos logotipas.