Tos penkios sekundės kai aš buvau Jėzumi

Vakaras. Gal labiau pavakarys arba priešvakaris. Ne, galima sakyt įvakaris ir užtikrintas. Skriejau ant savo Heraklio (dviračio veislė) link centro (sostinės). Prieš keletą minučių buvo smagiai (suprask stipriai) paliję ir atskiri miesto organai tvino ir skendo lietvandenyje. Prieš mane iššoko būtent tokia gatvė, kuri nuo koordinačių ašies taško a iki taško b buvo vandeninga (ypač). Priešpriešais nenusakomu greičiu lėkė džipas. Nenorėdamas jo sužeisti praleidau džipą ir visu greičiu lėkiau per patį balos vidurį. Džipo būta smagaus ir visas vanduo išsisklaidė. Aš pataikiau į patį vidurį, kuris buvo sausas, o vanduo atgal į vienumą susiliejo būtent man už nugaros. Nenusakomas jausmas, atrodė kad prieš mane esanti bala tyčia prasiskiria ir leidžia sausam išsisukti iš šios situacijos. Stengiausi laikytis oriai ir bandžiau atitaikyti tokią veido išraišką, kokią jau yra naudojęs garsusis Jėzus, savo garsiojoje kelionėje per vandenį. AWESOME!