Tai ne kokie nors super filmų super herojai. Nors pavadinimai skamba gan klaikiai, tačiau sukurti jiems lietuvišką atitikmenį man sunkiai sekėsi, tegu tai daro kalbininkai. Negaištam laiko ir apie viską iš pradžių.
Sekmadienis tokia diena kuomet aplankęs namus turiu grįžti į mieląją sostinę, į savo nuostabiąją gūžtą barake. Tokia jau mat ta studento dalia jog važinėti tenka ypatingai viešu transportu kuriame sutinkami patys įvairiausi žmonės. Kas gi man nutiko vakar ir ką naujo aš sužinojau nuostabiajame tarpmiestiniame autobuse Utena- Vilnius.
Pirmiausia tai kvailasis kepurės efektas. Vos tik įsėdau į autobusą ir vos tik jis pajudėjo švelnus vėjas pradėjo kedenti man plaukus. Iš pradžių tai kėlė džiaugsmą jog neteks prakaituoti nuostabiame keliasdešimties metų senumo autobuse. Tačiau vėjas, netikėtai ir niekieno neprašytas, sukėlė kepurės efektą. Praktiškai visą kelią visaip taisiau savo plaukus nes nenumaldomai kankino jausmas jog esu su kepure. Ir tik kruopštus galvos išskalbimas išlaisvino mane nuo šio baisiai kankinamo efekto.
Pirmasis autobuse sutiktas herojus būtinai turėjo pasirinkti vieną iš kokių trisdešimties laisvų vietų ir atsisėsti būtent šalia manęs. Aitrus kvapas ir skvarbus žvilgsnis leido suprast jog šis žmogus yra kitoks, jis išskirtinis. Tai buvo the slow-motion man. Kodėl jį taip pavadinau? Nežinau nei ko nei kodėl, bet akivaizdu jog žmogelis buvo ypatingai smarkiai kažko užvartojęs ir visus veiksmus atlikinėjo maždaug dvidešimt kartų lėčiau nei paprastai atlieka tos paties rūšies individai. Jis taip lėtai valgė savo šokoladą kombinuodamas valgymą su miegu, jog šokoladas ėmė tirpti bei puošti jo ranką nenusakomos spalvos nemaloniu turiniu. Mineralinio vandens gėrimas virto dvidešimt minučių trunkančia iškilminga ceremonija. Visgi mūsų the slow motin man turi vieną gerą bruožą, tai inteligentiška klasikinė muzika mobiliajame telefone. Svarbu pabrėžti tai jog aptariamasis asmuo yra puikiai užprogramuotas. Vos pasiekėm tarpinę stotelę jam iš rankų iškrito mineralinio butelis ir jis greičiau nei įprastai pakėlė galvą ir maždaug per dvi minutes susigaudė jog jau atvyko. Būdamas ištikimas savo pasirinktam vaidmeniui, the slow-motion man lėtai paliko transporto priemone ir nukeliavo nežinoma kryptimi. Jo likimas neaiškus.
Ir paskutinioji herojė, tai fish girl. Iš pradžių maniau pavadinti tą mergaitę undine. Nes undinė yra moteris panaši į žuvį. Tačiau yra viena bėda. Ne, dvi bėdos. Undinė yra graži. Antra bėda, jos panašumas į žuvį yra identifikuojamas undinės ataugų (kojų) susiliejimu į plaukmenis. Šioji mergaitė akivaizdžiai turėjo atskirai funkcionuojančias ataugas, tačiau vis vien nuo jos sklido žuvies aura. Kas tai buvo? Tai jos nuostabios akys. Didelės, išraiškingos, gyvos, kalbančios ir….maksimaliai atsiraukusios viena nuo kitos akys nuo pat pirmo žvilgsnio sakė „žiūrėk, aš žuvis“. Taip pat žuvis šalia turėjo patelę, kuri kaip vėliau paaiškėjo buvo jos motina. Ypatingai įstrigo viena frazė ištarta patelės motinos patelei žuviai dukrai. Motina sakė sakinį kuris užsibaigė fraze „nu job tvaj mat“ (vertimo nereikia). Žinant kad ji ir yra tos mergaitės motina tai šis sakinys įgauna kiek dviprasmišką reikšmę, galima suprasti jog moteriai akivaizdžiai „kažko trūksta“.
Ech, tai tiek. Nemanykit jog aš piktdžiugiškai tyčiojuos iš žmonių. Tai buvo mano ,kaip jaunojo gamtininko (nors toks ir nesu) bandymai tyrinėti aplinką bei joje gyvuojančius individus. Taip jau nutiko, jog mano kelyje pasitaikė ypatingai retos rūšys, kurios visokiais būdais bandė atkreipt į save dėmesį ir jiems tai pavyko!
mantozauras 